1 nuotr.Lietuvoje rugiapjūtė... duona kvepiantis rugpjūtis. Šiandien atsargiai kalbame apie rugių pjūtį, o savo vaikams apie ją aiškiname taip, lyg jie būtų užsieniečiai, tačiau tuo nesistebime, nes vis mažiau yra ir mūsų, vyresniųjų, kurie „prisilietė" prie duonos gimimo. Ne ją kepė ar raikė, o sėjo, augino.
Maža to, mes nesistebime savo vaikais, kad jie nepažįsta nei augančio rugio, nei linguojančio jo šiaudo, nes ir patys ne visada jį atskiriame nuo, tarkim, miežio ar kvietrugio. Galėtume teisintis, kad tai dėsninga, kad šių dienų sąlygos yra tokios, kai kitaip gyventi neįmanoma. Argi?
Ar pamenate net maldoje minimą duoną kasdieninę? Be jos negyvename mes, kaip ir nemaža mūsų pasaulio dalis. Bet ne visi duonai meldžiasi - kai kam duoną atstoja ryžiai, soros, sorgas, pupelės, manijokas, duonmedžių vaisiai, soja ir kukurūzai. Gal dar kažkas. Jei bandytume stebėtis jais, jie turėtų teisę stebėtis mumis, duonos valgytojais. O duona skanu! Tik ne bet kokia. Visi suprantame, kad daugelis prekybos centruose siūlomų „duonos" gaminių net nekvepia duona ir su ja nieko bendro neturi.
Grįžkime į javapjūtę. Šiandien ji kitokia ne tik tuo, kad javų niekas nekerta „primityviai", taigi - rankomis. Viską atlieka kombainas, kuris iš karto atlieka daug darbų - pjauna, kulia, tvarko šiaudus. O grūdai? Taip, jie iš karto supilami į kėbulus ir keliauja į sandėlius, džiovyklas.
Ar čia tie patys grūdai, iš kurių kaime kepdavome duoną? Aš pamenu tuos kepalus, kuriuos tėtė ant ližės pašaudavo į duonkepį pečių (kalbininkai liepia sakyti „krosnis", bet aš suprantu, kad „pečius" ir „krosnis" yra du skirtingi dalykai), o po to ištraukdavo apskrudusius, alsuojančius karščiu. Vaikams iš to paties raugo jau būdavo iškepęs „pagrandukas", taigi, mes būdavome jau ragavę tos dienos kepimo duonelės. Šiandien, deja, iš parduodamų grūdų, net tinkamai sumaltų (kas labai svarbu), tokios duonos gali neiškepti. Kodėl?
Visų pirma, kur berasi duonkepį pečių? Kepimas orkaitėje, deja, yra tik kuklus bandymas pasiekti duonkepės lygį. Antras svarbus dalykas - mūsų rugiai; jei tik neauginti „sau" ir nekirsti, nekulti „senoviškai", yra sugadinti juos nukertant per anksti, neleidžiant grūdui pačiam baigti bręsti, susiformuoti jame esančioms maistinėms medžiagoms. Dar pavojingesnis duonai grūdų džiovinimas, deginimas, kai iš esmės prarandamos visos gerosios savybės. Jei nemyli grūdo, neturėsi ir duonos! Čia ne aš taip sakau, čia mūsų tėvai taip sakydavo.
O dabar eikime prie lauko, kur javų dar nespėjo nukirsti ir jie dar geltonuoja. Rugpjūčio spalvų gamoje geltoni laukai ir jau visai kitokios ražienos atrodo savotiškai - jų negalėtum „prirašyti" kitam laikui, kad ir rugsėjui. Taip pat negalėtum surasti ir tų paukščių, kurie čia skraido dabar - žinokime, kad jau iki rugpjūčio vidurio mus paliks ne tik gandrai, bet ir daug žvirblinių sparnuočių rūšių.
Rugiapjūtė dar nereiškia vasaros pabaigos. Vasarai liko visas mėnuo, mes turėsime gražaus laiko pasidžiaugti šiluma, maudynėmis ir labai ilga diena. Sodai ir miškai dovanos uogas, vaisius, taigi - pasaulis nuo to bus dar gražesnis.
