(0)Mano pažįstami, labai šviesūs žmonės, sėdavo rugius - savo sklypeliuose, nedideliuose plotuose. Tą darydavo bendrai, kartu iš jų rugiagėles rinkdavo, kartu mėgaudavosi žydinčių rugelių aromatu. O vasarai persiritus antron pusėn, pustydavo dalgius, apsirengdavo tautiniais kostiumais ar bent jau švariais „darbiniais“ rūbais ir kartu juos nukirsdavo, surišdavo į pėdus, sustatydavo į gubas. Tai būdavo tikra, nesuvaidinta, šventė. Sakysite - ir mes antai javus kertam ir bulves kasam... kombainais, tačiau ar tai yra jūsų šventė?
3 nuotr.
Jau ketvirtį amžiaus „javapjūtė“ mūsų žodynuose tapo sunkiai suvokiamu mistiniu terminu. Sakytum - nieko čia nepaprasto - javapjūtė, nes javus pjauna ar kerta. Atvažiuoju su kombainu ir...
Toks žinojimas labai panašus į gūdų nežinojimą, liudijantį apie trumparegišką mūsų auklėjimą. Ko gero, ir apie trumpaamžę atmintį.
Kaip javapjūtė atrodė dar visai neseniai? Žinoma, tai buvo daug rankų darbo reikalaujantis dalykas: juk rugius ir visus kitus javus kirsdavo dalgiais, o daug kur - pjaudavo pjautuvais. Rugius, kviečius ir net avižas griebdavo - rankomis rinkdavo į pėdus, surišdavo. Po to juos sustatydavo į gubas (Suvalkijoje - į rikes), kad saulė bei vėjai galėtų pabaigti džiovinti šiaudus ir grūdus. Žinoma, turtingesni ūkiai turėjo kertamąsias - dviejų ar net trejeto arklių traukiamas „mašinas“, kurių dalgiai pjaudavo javus, o besisukantys, ore lyg malūno sparnai švytruojantys, „grėbliai“ suformuodavo javų pėdus. Taigi, visą karštą dieną kertant, griebiant, rišant, statinėjant rikes darbas buvo ne iš lengvųjų. Tačiau ūkiuose jis neužtrukdavo, nes paprastai darbuodavosi talkomis, javapjūtei pakildavo visi. Net ir lazda ramsčiuodamasis seneliukas tam metui tapdavo vaikų ir paauglių, statančių rikes, vadovu. Ar lengvas darbas pėdus į rikes nešioti? Būdamas vaikas su pavydu žiūrėdavau į vyresniuosius, kurie stveria po pažastimis po porą pėdų, ir - nieko. Aš apglėbdavau vos vieną ir pūkšdamas nešdavau jį. Beje, rikės statymui pėdų reikia poromis, tik iš galų tas „statinys“ užbaigiamas vienu pėdu. Taigi - čia tikdavo ir mano atneštasis rugių pėdelis...
Dabar jau tik senam paveiksle gali matyti saule, baltais debesimis ir nostalgija trykštantį vaizdą - lauką su gubų (rikių) rėdais. Ant jų tupiasi varnėnų pulkai, kielės ir žalvarnės (o kiek jau metų neturime ne tik rikių, bet ir žalvarnių...), nes taip aprašė profesorius Tadas Ivanauskas, o nutapė jo geras bičiulis Antanas Žmuidzinavičius.
O kas toliau? Ar kaip toje pasakoje klausė vilkas - ar jau galima valgyti? Iš laukų javų pėdai būdavo vežami į kluoną (klojimą), o po to, dažniausiai vėlų rudenį ar žiemą, jau nuveikus visus lauko darbus, kuliami. Taigi, tokia buvo javapjūtė. Bet kiek jos išliko mūsų atmintyje?
Štai imi ir pagalvoji: ko tik mes nesusigalvojame, kad užimtume save (ir kitus)... vieni kukurūzus sėja, kad juose įruoštų labirintą paklaidžioti ir papramogauti. Kiti spaudžia sūrius, raugina visas iš eilės žoles, daro girą, dar kiti... Gal aš ką nors praleidau, bet nemačiau nė vieno ūkio, kuris būtų pasėjęs bent 100 mažų laukelių rugių, kuriuose po to, jau kitąmet, organizuotų javapjūtę - tokią, kokią derėtų pažinti, žinoti ir prisiminti. Žinoma, mokamą, bet labai autentišką... Mums labai reikia jos, rugiapjūtės, ir duonos iš savo rankomis nupjautų, iškultų, galbūt - net susimaltų rugių.
