1 nuotr.Vasario pabaigoje dosni šiluma pribaigė šiemet ne itin ilgai trukusį klevų sulatekį. Beržų sula dar laša. Itin gausiai - Šiaurės Lietuvoje, kur netikėtai sugrįžusi žiema atitolino pumpurų sprogimą. Tie, kurie mėgsta sulą, kurie ją lašina, džiaugiasi prisipildysią visas puodynes ir stiklainius.
Prisilašinus sulos, didžiausias klausimas, kaip šį vertingą produktą išlaikyti kuo ilgiau, kad būtų skani. Mūsų protėviams būdavo paprasčiau. Nebuvo tiek įvairiausių priedų sulai pagardinti, nebuvo galimybių ją sušaldyti ir net vidurvasarį atsitirpinus ragauti šviežią. Senoliai dažniausiai sulą raugindavo. Supildavo į medinę statinaitę stovinčiame šaltame podėlyje ar rūsyje, užpildavo ant viršaus sausų avižų, aprišdavo drobule ir pamiršdavo iki rugiapjūtės. Kai kuriuose kraštuose į sulą dar įmesdavo serbentų ar ąžuolų šakelių. Sula įgaudavusi ne tik skonį, bet ir atspalvį. Prasidėjus sunkiesiems javapjūtės darbams, šeimininkės nurišdavusios nuo statinaitės drobulę, išpjaudavo sužėlusiose avižose skylę ir semdavo samčiais. Pripildžiusios ąsočius, avižų kaištį vėl uždėdavo. Sula būdavusi lengvai rūgštelėjusi, be pelėsio, be tąsumo, gaivi ir suteikdavusi stiprybės sunkiai dirbantiems žmonėms.
Tokį senolių giros rauginimo receptą iš vaikystės, kuri prabėgo Gruzdžiuose, prisiminė jau penkiasdešimt metų Plateliuose gyvenanti Žemaitijos kulinarinio paveldo puoselėtoja Marijona Striaukienė. Analogišką senolių sulos paruošimo būdą turėjo ir zanavykai. „Zanavykai į kubilus su sula nedėdavo jokių šakelių. Tik sula. Ant viršaus pripildavo sausų avižų, kurios, tirštai sužėlusios, atstodavo natūralų dangtį“, - pasakojo Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė. Pasak muziejininkės, šiais laikais labai retai kas taip sulą ruošia, mažai kas turi kur tas bačkutes laikyti. Anot R.Vasaitienės, tarp zanavykų dabar paplitęs paprastas sulos išlaikymo receptas: supilsto į švarius stiklinius indus, įmeta imbiero, citrinos griežinėlių ir padeda šaltai. Kas turi šaldiklius, sulą supilsto į plastikinius indus ir sušaldo. Skonis nepakintąs, jeigu sula atitirpinama šaldytuve. Tik nežinia, kiek po šaldymo išlieka teigiamų sulos savybių.
Kaip tautinį paveldą sulos rauginimo receptą yra sertifikavusi tik Žiemgalos kulinarinio paveldo organizacija. Jos vadovas Arūnas Činčys užrašė gana panašų kaip kituose kraštuose sulos rauginimo receptą. Žiemgaliai į kubilaitį su sula dar dėdavę juodųjų serbentų, aviečių lapelių, truputį ruginių miltų, kiti - džiovintų obuolių. Pasak Arūno, sulos rauginimo procesą ir šio krašto žmonės yra supaprastinę, nes labai retas beturi kubilus, talpius ir vėsius podėlius. „Aš sulą pilu į 20 litrų butelį, ant viršaus užberiu saują avižų ir padedu vėsiai“, - sako kulinarinio paveldo puoselėtojas. Esąs dar kitas sulos gamybos būdas, tik jis nieko neturi bendra su senove. Į 20 litrų stiklainį su sula reikia įmesti 10 razinų, įdėti 3 šaukštus medaus, įstatyti į kamštį žarnelę (ji neturi siekti skysčio) rūgimo dujoms nutekėti. Kitą žarnelės galą įleisti į indą su vandeniu. Kai burbuliukų sumažės, rūgimas baigėsi, sulai reikia leisti nusistovėti, o po to išpilstyti.
Lietuvoje plačiai paplitusi tradicija iš sulos rauginti girą. Giros iš sulos gaminimas primena giros iš duonos gaminimą. Reikia mielių, cukraus. Vienas iš paprasčiausių giros receptų: į 10 litrų beržų sulos įmerkti į marlinį maišelį sudėtą džiovintą ruginę duoną ir įberti pusę kilogramo cukraus. Po 2 parų įpilti valgomą šaukštą susmulkintos ąžuolo žievės ir indą uždaryti. Po savaitės perkošti ir gerti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
