Birželio 22-23 d. užfiksuota didesnio nei įprasta lygio radioaktyviųjų izotopų, susijusių su branduolinio dalijimosi reakcijomis, koncentracija. Mes apie tai išgirdome savaite vėliau. Ar tokie dalykai normalūs pasaulyje, pergyvenusiame Černobylį ir Fukušimą, prie pat sienos tiksint Astravui aptarėme su Fizinių ir technologijos mokslų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju, fizinių mokslų dr. Arūnu GUDELIU.

„Ne taip paprasta komentuoti. Pirma, tie efektai, apie kuriuos dabar kalbame, yra sunkiai pastebimi ir reikia labai jautrios technologijos. Jutikliai, kurie Lietuvoje įrengti, ne šitokiems atvejams skirti. Jie ne tokie jautrūs, kad užfiksuotų tokius efektus, ir negalėjo jų pamatyti.

Bet yra Lietuvoje sistemų, kurios gana jautrios. Iš esmės šitą efektą galima pamatyti tik košiant orą per filtrus ir matuojant tuos filtrus. O jutikliai yra tik pirmojo ir greitojo reagavimo. Paprastai sakant, incidento nustatymui. Jei kiltų tokia avarija, kaip, tarkime, Černobylio, jie tikrai pajaustų.

Pirmas mano klausimas, ar juridiniai asmenys, kurie turi oro siurbykles, košia per filtrus orą ir matuoja aerozolines daleles, matė, ar tikrai nematė tas radioaktyvias medžiagas? Ar jie gali tai patvirtinti arba paneigti?

Bet reikia minty turėti ir kitą dalyką. Debesėlis, nešęs tas priemaišas, nebūtinai keliavo per Lietuvą. Arba galėjo būti gana siauras, ne tokio masto, kaip Fukušimos elektrinėje 2011 m. Tada visa Europa turėjo šitą efektą. Taip pat ir Lietuva. Šis įvykis turbūt buvo lokalinis, mažos plėtros įvykis. Atsakyti konkrečiai, kur, kas, sunku, nes niekas nepasisako. Tokie dalykai gali kilti iš branduolinio kuro perdirbimo įmonės. Paprastai nuklidai, kuriuos užfiksavo Europos stotys, yra susiję su branduoliniu reaktoriumi. Na, ir moksliniams tyrimams gali būti naudojami“, - „Vakaro žinioms“ aiškina dr. A.Gudelis.

- Visoje Lietuvos teritorijoje veikia Aplinkos apsaugos agentūros valdomos Radiacinio monitoringo ir ankstyvojo perspėjimo stotys, bet gal jų per maža? Ar nepraverstų ir mums turėti tokias, kokios užfiksavo Šiaurės Europoje pasklidusius dirbtinius radionuklidus? Tuomet nereikėtų laukti, kol informaciją pateiks Švedija ar Nyderlandai.

- Patys tokią sistemą turime ir pasitikrinome. Sistema, kuri veikia Vilniuje, efekto, kurį užfiksavo Švedija ir kitos šalys, nenustatė. Mūsų sistema gal nėra itin didelio jautrumo, bet pakankamai gera, kad galėtume drąsiai ką nors teigti. Vilniuje to efekto nematėme. Tokią sistemą su filtrais Vilniuje naudoja ir Aplinkos apsaugos agentūra.

Reikia atkreipti dėmesį, kad labai svarbu yra orapūtės, taip ją vadiname, geografinė padėtis. Kartais debesėlis gali atkeliauti ir per kitą Lietuvos kampelį, nebūtinai per Vilnių. Gali ir iš šiaurės vėjas atpūsti ir nukeliauti šiaurine grandimi į Vakarus. Dar tokia pat mūsų orapūtė yra ir netoli Ignalinos atominės elektrinės. Bėda ta, kad pasidarė nebeįdomūs tos orapūtės duomenys. Išmetė ją iš monitoringo sistemos. Neįtraukė į naująją valstybinę monitoringo programą ir nebesidomi tais rezultatais.

Prie Ignalinos atominės elektrinės tebėra daug radioaktyviųjų ir branduolinių atliekų. Ji taip pat sėkmingai tarnautų ir tarnaus pernašoms iš Astravo stebėti. Kai pūs pietų vėjai, ji bus labai svarbi registruoti pernašą iš Astravo ir nustatyti, ką tas Astravas kuria, kokie yra jo produktai, kad ateityje būtų galima atskirti, suprasti, kad tai yra iš Baltarusijos.

- Po šio incidento kai kurie politikai kėlė klausimą, ar mūsų radiacinio monitoringo stotys ir infrastruktūra veikia, ar žmonės gali pasikliauti, kad fiksuojami duomenys yra teisingi.

- Ankstyvojo perspėjimo stotys skirtos tik dideliam, stipriam signalui fiksuoti. Panašiai kaip po Černobylio avarijos, kai radioaktyvus debesis sklinda su jodais, ceziais ir mes išėję į lauką su dozės galios matuokliu galime fiksuoti ryškų radioaktyviųjų medžiagų padidėjimą. Tai mes ir matėme prieš 34-erius metus.

- Gal mums reikėtų dar ir kitų, stipresnių prietaisų? Juk stovime beveik prie pat Astravo monstro slenksčio?

- Aš manau, kad mūsų valstybė yra apsirūpinusi ir jautresniais prietaisais. Astravo elektrinę baltarusiai turėtų netrukus pradėti eksploatuoti ir reikėtų ruoštis bent metus kruopščiai patyrinėti, ką atominė elektrinė sugeneruoja į aplinką, ką išleidžia į vandenį. Neris teka per Vilnių, į Kuršių marias tas vanduo nutekės. Reikia labai domėtis, kokią taršą elektrinė skleis normalios eksploatacijos metu, taip pat labai svarbus momentas yra paleidimo metas.

Aš spėju, kad tokie įvykiai yra derinami su kitais globaliais įvykiais. Anksčiau pusiau juokais sakiau, kai prasidės Tokijo olimpinės žaidynės, paleis Astrave elektrinę. Bet kai dėl koronaviruso olimpiadą nukėlė, jie turės paieškoti kito momento (juokiasi). Labai svarbu bus pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai stebėjimams, kas iš tos elektrinės išlekia į aplinką. Todėl reikėtų sukrusti visiems, kas gali tirti, eksponuoti filtrus, siurbti, košti orą ir stebėti, ką atpučia vėjas.

- Kalbame ir baiminamės, kad per Astravo incidentą nukentėtų tik arčiausiai gyvenantys? Kentėtų ne tik jie.

- Kliūtų visai Lietuvai ir kaimynams. Mes esame maža šalis. Visai teritorijai būtų tarša ir efektai žmonėms. Dar priklauso nuo avarijos masto. Neduok Dieve, tokią avariją, kaip Fukušimos ar Černobylio. Tai baisus dalykas.

O normalios eksploatacijos metu nei Vilniui, nei kitiems kraštams neturėtų būtų didelio poveikio. Tik psichologiniai dalykai atsiras. Nėra normalu žinoti, kai čia pat generuojamos kažkokios nematomos medžiagos ir tu jomis kvėpuoji. Nors jos nesukelia neigiamų momentinių pasekmių, tai nėra smagu. Tuo požiūriu mes jau tapome įkaitais. Astravas yra ne tik mūsų, bet ir viso Europos pakraščio ypatingasis atvejis.

- Jeigu, neduok Dieve, kas atsitiktų, ką žmonės turėtų žinoti? Neužtektų tos vienos jodo tabletės?

- Apie jodą mus informavo, bet veiksmų plano gyventojai nežino. Tikiu, toks planas paruoštas, tik nenorima žmonių gąsdinti. Bet manau, kad šis atvejis toks, kad niekas nieko blogo nelaukia ir nenori nieko erzinti.

Apšvita yra labai pavojinga, nors negalima atmesti, kad ir labai maži efektai anksčiau ar vėliau gali pasireikšti. Reikia įjungti ir psichologinės apsaugos mechanizmą. Sveiku protu suvokti, kad iš principo nėra labai didelio pavojaus nuo šitų medžiagų, kurios dabar tokiais lygiais pasireiškia ir suprasti tai kaip indikaciją, kad yra poveikis ir kažkur kažkas darosi. Labai nesmagu, kad niekas neprisipažįsta ir apsimeta, kad nieko nenutiko. Toks žmonijos bendravimas netikęs.

- Didžiausią galimybę užbėgti tokiems įvykiams už akių turi mokslas. Ar pasitelkiami mokslininkai, o gal institucijų specialistai įsivaizduoja viską patys žinantys.

- Jūs teisingai pastebėjote, tas užbėgimas už akių iš mokslo ateina, mokslas numato, prognozuoja. Bet kolegos iš kitų institucijų yra gerai išsilavinę ir pastebiu, kad mokslininkai jiems tampa nebereikalingi. Nors klasikinių mokslinių organizacijų mokslininkai visada pasiruošę pasitarti, pakonsultuoti, pasakyti nuomonę, tęsti tyrimus, bet tokio santykio, koks buvo anksčiau, nebėra.