Aleksandras Bendinskas beveik 75 savo gyvenimo metus praleido prie barikadų. Tai vienoje, tai kitoje pusėje. Toje, kur tuo metu, vienu ar kitu istorijos tarpsniu, jo nuomone, būdavo Lietuva ir teisybė.
Penkiolikmetis Prienų “Žiburio” gimnazijos moksleivis rašė režimo smaugiamų valstiečių, susirinkusių jo tėvo pirkioje, diktuojamą laišką prezidentui Smetonai. Nepadėjo. Po savaitės, gal dviejų, prasidėjo Suvalkijos valstiečių streikas, kurį A.Smetona sušaudė.
Paskui buvo studentiškos barikados, kurių antroje pusėje buvo tas pat smetoniškasis režimas. Paskui 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, Lietuvių aktyvistų fronte (LAF) buvo Kauno štabo administracinio politinio skyriaus viršininkas. Paskui - Stalino gulagai. Po jų - disidentinė veikla, pogrindinės spaudos leidyba ir platinimas. Atgavus nepriklausomybę vėl kažkam neįtinka...
- Mielas mano bičiuli Aleksandrai, ar nepavargote nuo barikadų?
- Matai, aš kitaip negaliu, nemoku. Nemokėti gyventi kitaip buvau mokomas nuo mažens. Mūsų “Žiburio” gimnazija buvo klasikinė, joje auklėjami buvome krikščioniškos moralės dvasia, grįsta idealizmu. Mūsų didieji moraliniai autoritetai buvo Maironis ir Vincas Kudirka. Beje, ar žinai, ką reiškia viena iš Dekalogo taisyklių “Nežudyk”?
- Na, tai ir reiškia “nežudyk”.
- Vadinasi, nežinai, nes mūsų gimnazijoje nesimokei. O žurnalistai privalo žinoti. Tai va kaip šitas vienas iš dešimties Dievo įsakymų mūsų gimnazijoje buvo aiškinamas. Mums tiesiog buvo cituojama Evangelija pagal Matą, kuri skelbė, kad Kristus sakęs: “Nežudyk, o kas žudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui “Pusgalvis”, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako “Beproti”, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikyti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną...”
O kas šiandien dedasi mūsų visuomenėje, kas šnekama per televiziją, iš Seimo tribūnos, savivaldybių posėdžiuose... Tai, kas vyksta, yra elementarus žudymas, nes mirtis yra akimirkos dalykas, o žodžiu tu gali būti žudomas visą gyvenimą. Todėl mūsų susiskaldžiusios visuomenės atveju, kai žodis, kartais vykdant politinius užsakymus, taip dažnai naudojamas žudyti, kiekvienas bažnyčios varpas, kiekvienas tėvo žodis mums kasdien turi priminti penktąjį Dievo įsakymą: “Nežudyk! Nežudyk! Nežudyk!..”
O “Gerbk savo tėvą ir motiną”... Ir ši Dekalogo taisyklė mums buvo aiškinama gerokai plačiau. Joje mes buvome išmokyti matyti ne vien savo tėvus, bet ir savo tautą, savo valstybę, jų istoriją, visa, kas mus supa. Gerbk, gerbk, gerbk...
Dekalogas visam gyvenimui liko mano gyvenimo taisyklių rinkiniu. Tik aš jį papildžiau viena taisykle. NEBIJOK SAKYTI TIESOS.
Viena iš pamatinių vertybių, kurią atsinešiau iš ankstyvosios jaunystės, buvo tikėti tik tuo, kuo pats įsitikini. Todėl niekas man negali primesti savo tiesų, jei aš jomis neįsitikinau pats. Mane tampė Smetonos laikais, buvau areštuotas vokiečių, kalėjau tarybiniais laikais, sprogdintas jau mūsų nepriklausomybės metais. Kodėl? Todėl, kad nepaklusdavau man primestai tiesai. Į tokius klausimus atsakinėju savo naujoje knygoje “Kodėl?” Tikiuosi dar vieną parašyti - “Todėl”. Kad atsakyčiau į visus KODĖL.
- Ir dėl to tuoj paskelbus nepriklausomybę buvote sprogdinamas?
- Nežinau, dėl ko buvau sprogdinamas. Anksčiau žinojau. Man pasakė visas detales. Net kaip tie sprogmenys buvo gaminami, kas ir kuo juos vežė... Bet tas žmogus, kuris pasakė, pats buvo susprogdintas... Todėl jau ne liudininkas. Galų gale ar tai taip jau labai svarbu, kai tau 90... Tuo labiau kad viskas sėkmingai pasibaigė. Pirmąkart butelis su “Molotovo kokteiliu” išmušė stiklą, įkrito į kambarį, kambarys užsidegė, bet su sūnumi ir žmona sugebėjome užgesinti. O kitą kartą sprogmuo, matyt, jau kitoks, pataikė į lango rėmą, atsimušė ir nukrito į balkoną. Ir vėl likome sveiki, tik balkonas nulėkė. Bet aš vis tiek neketinu nesivadovauti savo taisykle - NEBIJOK SAKYTI TIESOS.
Kai po Stalino mirties buvo paleisti politiniai kaliniai, tremtiniai, šitą taisyklę į laisvę išsinešė tūkstančių tūkstančiai idealistų. Ir į Lietuvą daug tokių idealistų grįžo. Tai kodėl dabar mes tylime, pavyzdžiui, kai koks nors rabinas atvažiuoja į Vilnių, nueina pas generalinį prokurorą, kumščiu į stalą - ir darykite taip!.. Taigi būdamas generalinio prokuroro vietoje aš jį iš pradžių mandagiai paklausčiau, ar mato duris. Jeigu nemato, tai jau taip jas parodyčiau, kad jis jas atsimintų visą likusį gyvenimą. Ir dar kad atsimintų, jog mes turime savo valstybę, savo įstatymus ir juos vykdome. Bet ne, nei apie duris klausia, nei durų rodo. O mes, bailiai, praradę bet kokį orumą, tylime. Tai ar valstybė, neturinti orumo, gali vadintis valstybe?
- Kiek pamenu, kitados ir jūs pats buvote žydų kaltintas, kad esate žudynių Kauno garaže dalyvis?..
- Sykį ar du riktelėjo apie tai, bet paskui nustojo. Patikėk manimi: jeigu kas nors bent panašaus būtų buvę, nebūtų nustoję. Aš paprasčiausiai dėmesio nekreipiu į asmeninius priekabiavimus. Bet kai visą lietuvių tautą imama vadinti žydšaudžiais... Vienam Lietuvos žydų veikėjui esu pasakęs tiesiai į akis: kol žydai nesiliaus lietuvių vadinę žydšaudžiais, aš jiems rankos negalėsiu ištiesti. Ir bendrausiu, sakau, ir diskutuosiu, ir rašysiu, bet rankos - ne...
- Manau, reikia paskubėti diskutuoti, rašyti, sakyti, kol dar galite. Turiu galvoje ne jūsų amžių, o už jus vos ne trigubai jaunesnio Seimo nario Saudargo pateiktą įstatymo projektą, kuris gali būti rudenį priimtas. Tai štai, jeigu savo knygelėse ar kalbelėse būsite toks drąsus kaip dabar arba garsiai suabejosite, tarkim, su pokariu susijusiais teiginiais, rudenį jums jau gali blogai baigtis. Treji metai kalėjimo - tai jums ne susprogdintas balkonas...
- Palauk, palauk... Tai čia Saudargo darbas? O aš dar jo senelius pažinojau. Labai padorūs buvo. Jo senelis man dėstė matematiką. Atsimenu, priklausė lenkų ar žydų plaukimo ir baidarių sporto klubui. O senelės iki santuokos pavardė buvo Mejeraitė.
Sakai, čia jų anūko sugalvotas projektas... Tai ką aš dabar darysiu? Jeigu ir vieni, ir kiti žudė mano šeimos narius, gimines, tai dabar vienais piktintis galėsiu, o kitais - ne? Tai apie kokią demokratiją galima kalbėti?.. Ne, šito tai jau nebus. Paskambinsiu Veselkai, kitiems - negi jie leis, kad Lietuva iki to nusiristų?.. Kiek, sakei, man metų grėstų?
- Iki trejų.
- Tai, klausyk, gal čia man asmeniškai tas įstatymas rengiamas. Juk aš likau skolingas trejus metus. Buvau nuteistas penkiolikai metų, o atsėdėjau dvylika. Kaip tik tie treji metai likę.
- Bet skolingas dar anai valdžiai...
- Na taip. Bet žydų turtą irgi visai kita valdžia atėmė, o reikalaujama, kad grąžintume mes...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
