1 nuotr.Sausio 25-oji - Pusiaužiemio diena. Mūsų protėviai labai seniai pastebėjo, kad žiema trunka kur kas ilgiau nei tris mėnesius, tad ir jos pusiaują žymėjo ne kalendoriniam vidury, o dešimčia dienų vėliau. Gali atrodyti, kad tam įtakos turėjo perėjimas nuo vienos laiko skaičiavimo sistemos prie kitos (ar nepamiršote, kas yra Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai?), tačiau iš tikro mūsų pusiaužiemiui laikas buvo skirtas žiūrint ne į juos, o į gamtą.
Kas gamtoje vyksta pusiaužiemį, kodėl jo laukiame ne tik kaip žinios, bet ir kaip tam tikro ženklo? Šios dienos ženklus, turinčius pasakyti antrosios žiemos pusės charakterį, paprastai „pavedame“ parodyti kažkuriam iš žvėrių. Mums Pusiaužiemio dieną svarbus barsukas, Rusijoje tokia funkcija patikėta meškai, Šiaurės Amerikoje - švilpikui. Požymiai, pagal kuriuos mes sprendžiame apie gyvūnų pranašystes, labai skirtingi. Tačiau yra viena svarbi detalė: visi jie žiemą miega! Toks jų fiziologijos bruožas yra patogi galimybė apsisaugoti nuo žiemos nepatogumų. O jų daug ir šiems žvėrims visus juos vargu ar pavyktų įveikti. Visų pirma jiems pritrūktų maisto. Švilpikas maitinasi žaliais augalais, kiti du „sinoptikai“ - mišriu maistu. Žiemą jo tikrai negalėtų rasti tiek, kad sugebėtų išgyventi: žemė įšalusi, augalų vegetacija baigėsi, smulkių ir lengvai surandamų gyvūnų nėra arba jų neįmanoma pasiekti per įšalą. Nors atrodo, kad visi šie žvėrys turi pakankamai šiltus kailius, klampojimas giliame sniege nėra tinkamas net stipriai meškai; taip keliaujant būtų prarandama labai daug energijos, o žiemą ji brangi.
Taigi, šie gyvūnai miega, tačiau jų miegas ne toks pat. Švilpikas miega tikru miegu, jo kūno temperatūra nukrinta, sulėtėja širdies ritmas, plaučiai kvėpuoja retai. Švilpikas - graužikas, graužikų giminėje tokių kaip jis yra ir daugiau. O meška ir barsukas - plėšrūnai, jų miegas kitoks: net ir giliam vidužiemy jie snaudžia, bet jų kūno temperatūra yra tokia pati, taip pat dirba širdis. Pažadinti mešką ar barsuką - paprasta. O švilpikui prireikia ilgos atsibudimo „treniruotės“.
Štai pagaliau mes kartu su šiais trimis gyvūnais esame pusiaužiemyje. Barsukas lyg niekur nieko išlenda pro savo urvo angą, apsižvalgo. Mes jau žinome, kad labai svarbu, koks tądien oras: jeigu šviečia saulė ir barsukas pamato savo šešėlį, lenda atgal į guolį ir gulasi ant kito šono (sakoma, kad iki tol jis visą pusę žiemos miegojo tik ant vieno šono) - žiema būsianti dar ilga. Apniukusiu oru barsukas grįžta atgal ir gulasi ant to paties šono - žiemos liko nedaug, neverta stengtis...
Meška, sako, daro panašiai. Pažiūrėkite į orus - ką šiandien pasakys barsukas, ką praneš apie kitą, likusią, žiemos dalį. O pavasarį galėsite patys sau pasakyti - barsukas buvo teisus, ar klydo. Nors abejoti juo negalima...
Po pusiaužiemio diena jau ilgesnė visa valanda, dabar kaskart ji prisiduria po 2-3 minutes. To pakanka, kad vis ilgiau pabūtume lauke, pasiklausytume pavasariu dvelkiančio didžiųjų zylių tilindžiavimo, žvirblių čiauškėjimo. Kad ir kokia būtų antroji žiemos pusė, atkakliai žengiame pavasario link. Todėl prie žiemiškų darbų pats metas „pridurti“ ir tuos, kurių visiems mums reikės pavasarį ar net vasarą.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
