Protėvių slaptieji ženklai: kaip didžiąsias šventes sutikdavome anksčiau

Žemaitiška kūčia - sėmeninė

O kokie papročiai išliko Žemaitijoje? Žemaičių kultūros draugijos vadovas Stasys Kasparavičius, užaugęs Telšių rajone, Patumšalių kaime, prie piliakalnio, kur žmonės gyveno nuo Akmens amžiaus ir rasta senovės Romos moneta, prisiminė patį svarbiausią Kūčių patiekalą:

„Sėmeninę" valgydavome. Mama linų sėklų pakepindavo arba kanapių. Sėmeninę paduodavo atskirai arba įpildavo į kitą maistą kaip prieskonį.

Dar silkė su morkomis, svogūnais buvo, grybai, „šližikai", avižinis ir spanguolių kisielius, aguonpienis.

Per Kalėdas - baltas pyragas su razinomis, o dovanų tikrai negaudavome. Pasveikindavo, bet dovanų duoti nebuvo mada, nebuvo iš ko. Pati šventė buvo ryški, buvo ir eglutė su žaislais, karpytais iš popieriaus, su padažytais kankorėžiais. Buvo puošiama ir saldainiais. Specialiai juos pirkdavo eglutei, įvyniotus į spalvingus popierėlius. Saldainius valgyti draudė. Leisdavo nuo eglutės nusikabinti tik Kalėdoms baigiantis. O dabar laikai pasikeitė. Žmonės visko prekybos centruose prisiperka, net gaminti nereikia."

Išskirtiniai dzūkai

Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja Rasa Stanevičiūtė pabrėžė, jog visoje Lietuvoje yra didžiulis, turtingas tautinės kultūros paveldas, bet Dzūkijos regionas, gyvenęs mažiau derlingose žemėse, buvo ekonomiškai skurdesnis, todėl užkonservavo daug ypatybių, kurių ekonomiškai turtingesni regionai daug anksčiau atsisakė. Dzūkai ilgiau nei kiti lietuviai namuose audė, gamino įvairius rakandus. Kažkiek skiriasi ir dzūkų Adventas, Kūčios bei Kalėdos.

Po Advento, - pasakojo R.Stanevičiūtė, Dzūkijoje prasidėdavo vestuvių sezonas. Kodėl ne rudenį, kaip buvo įprasta kituose Lietuvos regionuose? O todėl, kad grikiai - būtent Dzūkijoje auginamas javas, yra nuimamas vėliau, o dar reikia ir linus nuimti, suruošti.

Dzūkijoje, skirtingai nei kituose regionuose, kur per Adventą buvo nepatariama triukšmauti, linksmintis, dzūkų jaunimas susirinkęs ir pašokdavo, ir padainuodavo. Ne piktybiškai, ne per daug garsiai, bet labai gražių Advento dainų mokėjo, daug giesmių su „aleliumai Kalėda!". O po Advento ir Kalėdų Dzūkijoje prasidėdavo vestuvių laikas."

Kuklios šventės

Ką žmonėms reiškė Kūčios, Kalėdos? Ar siejo jas tik su krikščionybe? R.Stanevičiūtė atsakė, kad gilioje senovėje žmonės neturėjo tiek žinių, kiek dabar. Žiūrėdavo su baime, kad diena trumpėja, saulės nėra. O jei daugiau visai nepasirodys? Jei nebus šviesos, šilumos, javai neaugs, kils badas. Todėl labai džiaugdavosi, kad saulė vėl grįžta.

„Kultūroje yra perimamumas, - aiškino R.Stanevičiūtė, - ji neatsiranda iš niekur ir tik laipsniškai tampa mūsų gyvenimo dalimi. Pavyzdžiui, Kalėdų eglutė. Ji iš dvarų į Dzūkiją atėjusi. Tik XX a. 3-4 dešimtmečiuose kai kur mokyklose ėmė su eglutėmis švęsti, vėliau - kaimo bendruomenėse. Ne iš karto eglutė Dzūkijoje prigijo. Puošyba buvo daug kuklesnė nei dabar. Obuoliukai, spalvoti popieriukai, likę nuo vasaros mugių saldainių, taip pat puošdavo šiaudinių „sodų" segmentais. Ta eglutė buvo daugiareikšmis simbolis, iš pagonybės laikų tai rutuliojasi. Nors dabar mokslininkai sako ne pagonybė, bet ikikriščioniškasis laikotarpis...

Kokie buvo praeities simboliai? Eglutės puošyboje buvo naudojami šiaudiniai papuošalai, o šiaudas - tai miręs kažkada gyvo javo stiebas, supintas į „sodą". Tas „sodas" yra labai senas konstruktas, vaizduojantis pasaulio, gyvybės medį, atspindintį ikikrikščioniškąją mūsų pasaulėžiūrą, nes kultūra nenutrūksta su kitos religijos atsiradimu, bet klojasi viena ant kitos."

O kas būdinga dzūkiškam Kūčių stalui?

„Aišku, įvairiausi grybų patiekalai.

Tik bulvinių bandų Kūčių vakarienei nekepa. Per sunkus prieš miegą maistas, - atsakė R.Stanevičiūtė. - Bet yra rasalas, pagamintas iš grybų, kruopų. Taip pat mieliniai pyragėliai, aguonpienis, spanguolių kisielius, „šližikai", žuvis iš upių, ežerų. Nors senais laikais dažnai nebūdavo ant dzūkų stalo silkės. Ji neturtingam kraštui dažnai būdavo per brangi."

Prie stalo, uždengto balta staltiese, simbolizuojančia šventumą, švarą, atsinaujinimą, šeima susėsdavo tada, kai danguje suspindėdavo Vakarė žvaigždė.

„Dzievulis su kūčela ataina!"

Seni dzūkai prisimena ir daugiau papročių. Pavyzdžiui, kūčios, pagamintos iš grūdų ir medaus, arba duonos nešiojimas aplink pirkią. Abiem atvejais - kūčią ar duoną - aplink namus tris kartus apnešdavo šeimos tėvas. O tėvui nesant, vyriausias šeimos narys. Jei tėvulis nešdavo duoną ar kūčią, šventindamas namus, kaskart, apsukęs vieną ratą, pasibelsdavo į pirkios duris. „Kas čia ateina" (Kas čia ataina?) - klausdavo mama, o tėvas iš lauko atsakydavo - „Dievulis su kūčele į jūsų grytelę" (Dzievulis su kūčela in jūs grytelį). Trečią ratą apsukus ir pasibeldus, mama atsakydavo - „Prašom, prašom, Dievuli, su savo kūčele į mūsų grytelę" . Tada tėvas įeidavo, bet prieš tai šūktelėdavo į lauką protėvių vėlėms - „Ateikit Kūčių!" (Ataikit Kūčių!).

Vėlėms ant stalo buvo padėta ir atskira lėkštė. Galų gale ir tie „šližikai", dar vadinami prėskučiais, kūčiukais ir kepti tik iš miltų ir vandens, nuo seno vadinami vėlių duonele.

Lietuviai, pradėdami Kūčių vakarienę, laužia ir dalinasi ne tik „plotkele", bet ir obuoliu. O ir patiekalų anksčiau ruošdavo ne 12, kaip 12 apaštalų, bet tik 9. O numerologijoje 9 - visuotinės laimės simbolis. Kaip bebūtų, ta laimė lietuvių tautosakoje nuolat laukė už 9 upių ir 9 marių ar keliavo devynmyliais žingsniais.

Anot etnologės R.Stanevičiūtės, 12-os patiekalų tradicija paplito tik prieš 100-150 metų. Ant stalo taip pat buvo paguldomas ar į grūdų indelį pastatomas kryželis ir žvakė. Taip pat įstatyta į indelį, pripiltą grūdų. Tad grūdai, užtikrinantys, kad dzūkai nealks, kad visus metus turės duonos, taip pat dalyvaudavo Kūčių vaišėse.

Nekapok malkų, nes perkūnas trenks

O kokie buvo Kūčių nakties burtai? Tai, anot R.Stanevičiūtės, buvo ir žaidimas. Labiausiai domino du dalykai - vedybos ir kokie kitąmet bus orai, nes nuo jų priklausydavo, koks užderės derlius. Dzūkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje traukdavo iš po staltiesės šiaudą ir iš jo ilgio spręsdavo, ar ilgas bus žmogaus gyvenimas. O iš šiaudų kuokšto, jei jame buvo porinis šiaudelių skaičius, nuspręsdavo, ar mergina kitais metais ištekės.

Dzūkijoje, skirtingai nei kituose regionuose, šiaudų paberdavo ne tik po staltiese, bet ir po stalu. O vėliau tuos „šventus" šiaudus paberdavo gyvulėliams. Kad būtų sveiki. Merginos taip pat klausydavo, iš kurios pusės loja šunys. Esą iš ten atvyks piršliai. Užsimerkusios apkabindavo tvorų statinius. Jei lyginis skaičius - ištekės. Kreipdavo dėmesį ir į sapnus per visą Advento laikotarpį. Jei susapnuosi bernelį, einantį per tiltelį - jis bus tavo vyras. Tikėta, kad lygiai vidurnaktį upelių vanduo taps saldus, o gal net akimirkai taps vynu.

Netrūko ir kalėdinių prietarų. Nors Kūčių vidurnaktį žmonių kalba prabyla gyvuliai, negalima eiti į tvartą jų klausyti, nes gali numirti.

Per visą Adventą bei kalėdinį laikotarpį negalima atlikti sukimo veiksmų (vynioti siūlus, kažką puode maišyti) ar kapoti malkų. Nes įsisuks viesulas, susirgs gyvuliai, „susisuks" galvos, gims nesveiki vaikai, nukentėsi nuo perkūnijos. Kūčių dieną negalima buvo eiti pas kaimynus ko nors skolintis, nebent mažas vaikiukas užbėgdavo, nes jei suaugęs eisi - liksi skolingas visus metus. Skolas prieš Kalėdas visi stengdavosi grąžinti ir atsiprašyti, jei ką įskaudino.

Pažįstamas pasaulis, nepažįstamas miškas ir vanduo

Etnologijos magistrė, Romuvos vaidilė Asta VALIUKEVIČIENĖ:

„Iš esmės dabartiniai Kūčių papročiai nėra pakitę nuo senovės baltų saulėgrįžos sutikimo papročių. Jie, dabartiniai papročiai, visi atėjo iš tų senųjų laikų, todėl kažko ypač skirtingo nerasime. Saulėgrįža - tai saulės sugrįžimo laukimas, susijęs ir su krikščionybe, nes krikščionys irgi laukia ateinant šviesos. Šviesos laukimas, Kūčių vakarienė, jei žiūrėsime atgal, atitinka tam tikrus ciklus. Pastarasis prasideda nuo lapkričio pabaigos iki gruodžio pradžios. Šviesos laukimas prasidėdavo Ožio švente, kai kūrendavo laužus ir kviesdavo žiemą. Ypač ši šventė patikdavo piemenukams, nes žiemą jiems nereikėdavo ganyti ir vėlų rudenį šalti ganyklose. O Kūčių vakarienė buvo saulėgrįžos kulminacija, kai saulė apsigręžia ir vėl pradeda ilgėti.

Viskas, kas susiję su Kūčiomis, visas tas laikas turi daug magijos, buvo daug draudimų. Negalima verpti, nes žarnos susisuks, buvo spėjama, kada bus vedybos. Namai, visa šeima apsivalydavo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kūčios - tai metų šventė, kuri labiausiai išlaikė istorines baltų tradicijas. Dar ir dabar per Kūčių vakarienę viena lėkštutė padedama vėlėms, o po vakarienės nakčiai paliekamas ant stalo maistas, kad pasivaišintų vėlės. Tik per ekspedicijas girdėjau, jog dalį maisto visgi nuima, kuris gali per naktį sugesti.

Anksčiau maistą, skirtą vėlėms, mūsų protėviai drabstydavo tiesiai ant žemės, kad sėkla į žemę patektų. Bet dabar mums grindys trukdo. Protėviai taip pat atidarydavo langą ir švystelėdavo vėlėms maisto į lauką. Seniausias, senąjį baltų tikėjimą dar prisimenantis Kūčių patiekalas - kūčia, pagaminta iš apvirtų grūdelių, žirnių, pupų. Priklausomai nuo ekonominių galimybių, į kūčią pridėdavo kanapių, aguonų sėklų, medaus. Laikai keitėsi, o kūčia iki šiol „nenumirė". Suvalkiečiai jau prieš 50 metų į kūčią džiovintą abrikosą įpjaustydavo, razinų įberdavo, o neturtingesniuose regionuose - spanguolių.

Grūdai, sėklos - tai vėlių maistas. Sėkla yra amžino gyvenimo simbolis, dalyvauja amžiname gyvybės cikle, nes sėkla, įberta į žemę, virsta augalu, o šis vėl subrandina sėklą. Simboliškas yra ir šiaudas. Jis labai trapus. Per šiaudą turime tiltą su savo protėviais, kad jų vėlės rastų kelią, ant kurio stalo nutūpti.

Baltų tikėjime pasaulis apibrėžiamas kaip mums pažįstamas, savas ir svetimas. Savas pasaulis - tai mūsų teritorija, kiemas, mūsų kaimas, o svetimas yra miškas. Jis kitoks, čia veikia kitokios taisyklės. Todėl ant Kūčių stalo dedami valgiai toli gražu nėra atsitiktiniai. Jie atspindi mums pažįstamą pasaulį, nepažįstamą mišką ir vandenį.

Mūsų protėviai, švęsdami saulėgrįžą, dėdavo ant stalo tik 9 patiekalus. Tris iš mums pažįstamo, artimo pasaulio - pievų, daržų, dirvų. Tris - iš miško. Tai grybai, uogos, visokie laukiniai vaisiai. O dar trys - iš vandens pasaulio. Tai įvairios žuvys. Tik silkė atsirado vėliau, ja žydai prekiaudavo miesteliuose ir buvo labai brangi. Todėl dzūkai pasidėdavo ant stalo tik vieną silkę, o suvalkiečiai - daugiau silkių patiekalų.

Devyni - magiškas skaičius. Tai 9 Mėnulio kalendoriaus mėnesiai, tai ir elnias devyniaragis, ir brolelis grįžęs po 9 metų. Į patiekalus įskaičiuodavo ir druską.

Pagonybės tradicija - per saulėgrįžos šventę padėdavo ant stalo ir šerno galvą ar dar kokią nors jo dalį, nes šernieną išsidalindavo visa bendruomenė. Šerno galva - tai buvo auka deivei Žemynai. Ir po krikšto įvedimo ši mėsos valgymo tradicija per Kūčias gyvuodavo. Dar prieš kelis šimtus metų Žemaitijoje, kur buvo atėję liuteronai - ne tokie griežti kaip katalikai, žemaičiai valgė per Kūčias mėsą. Jei ne šernieną, tai būtinai kiaulieną. Tradicija pakito, bet per Kalėdas ir dabar ruošiama daug mėsiško maisto. Protėviai katalikai sakydavo - jei per Kūčias nueini į bažnyčią, tai grįžęs jau gali valgyti mėsą. Kai kurie lietuviai ir dabar sako, kad per Kūčias jų namuose visada ant stalo mėsos būdavo. Ir tai - ne „išmislas". Tai sena baltų tradicija."

Šventinės kūčios receptas

1 dubeniui kūčios Jums reikės:

• po 0,5 stiklinės miežių ir kviečių kruopų (galite naudoti ir kitokius grūdus);

• 100 g aguonų;

• 100 g riešutų;

• 100 g džiovintų vaisių, uogų;

• 0,5 stiklinės vandens;

• 2 šaukštų medaus;

• žiupsnelio druskos.

Gaminimas:

Kruopas perplaukite, užpilkite vandeniu 1:2, užvirkite, uždenkite dangčiu ir ant mažos ugnies virkite 20-25 min.

Pasirinktus riešutus ir džiovintus vaisius, uogas nuplaukite, palikite apdžiūti, o tuomet šiek tiek sukapokite. Įmaišykite į virtas kruopas.

Aguonas sumalkite su vandeniu ir sumaišykite su medumi. Mišinį supilkite į kruopas ir išmaišykite.

Švęsdami suvalgykite po šaukštą kūčios, užsigerdami aguonpieniu arba vandeniu.