1 nuotr.
- Esu pastebėjęs, - žinoma, galiu ir klysti, - kad universitetų reitinguotojai į pirmą vietą iškelia ne absolventų įgytą profesinę kompetenciją, o mokslo darbų publikacijų skaičių prašmatniuose, prestižiniuose moksliniuose užsienio šalių leidiniuose.
- Vienuose kraštuose reitiguotojai elgiasi vienaip, kituose - kitaip. Reitingai naudojami tada, kai nėra konkrečiai pamatuotų vertinimo kriterijų ir būdų. Tada vertinama pagal nuomones, kurios priklauso ir nuo pasirinktų ekspertų ir jiems užduodamų klausimų. Kai ekspertų nuomonę formuoja publikacijų skaičius, tai universitetai labiau orientuojasi į jų rašymą, o ne studentų išsilavinimo kokybę.
- Ar jums skelbiami universitetų reitingai svarbūs?
- Kartais stebina savo naivumu ir seklumu, kartais priverčia šypsotis, tačiau bet kokiu atveju mūsų visuomenėje jie sukelia širšalą: matai, kur atsidūrė vienas ar kitas universitetas. Kai kam padažnėja pulsas. Norint nustatyti universiteto, kaip įstaigos, vertę, derėtų atlikti jo produkcijos rimtus, visapusiškus, ilgalaikius tyrimus, stebėjimus, nepamirštant jo studentams suteikto išsilavinimo kokybės ir vertės. Apie tai reitinguose nekalbama.
- Tačiau mokslo pasaulyje publikacijos prestižiniuose mokslo žurnaluose vertinamos labai rimtai, ypač jei publikacijų autoriai dažnai cituojami...
- Taip, tokios publikacijos, kaip ir mokslo vardai ir laipsniai, liudija tam tikrą mokslininkų lygį, bet tai nereiškia, kad jie tampa gerais ir naudingais studentams profesoriais. Jie daug dirba mokslui ir neturi laiko studentams.
- Mokslo vardai svarbūs visuomenei. Profesorių gerbia visi, aš - taip pat.
- Beje, profesorius - pedagoginis, o ne mokslinis vardas. Tik suteikiant jį yra remiamasi dėstytojo moksline kvalifikacija. Todėl profesorius, neturintis mokslinio daktaro laipsnio ir mokslinių publikacijų, - reta išimtis. Tačiau profesorius, nesuteikiantis savo studentams vertingo darbo rinkoje išsilavinimo, - ženkliai dažnesnis atvejis.Universiteto prestižą tarptautinėje erdvėje gali nulemti vieno Nobelio premijos laureato buvimas. Nes Nobelio premija mokslininkui suteikiama ne už mokslo vardus ar laipsnius, o už fundamentalius, pasaulio visuomenei reikšmingus darbus. Didį mokslininką išaukština jo originalus mąstymas ir to mąstymo rezultatai, jo atsidavimas mokslui įkvepia šimtus jo sekėjų. Jaunas mokslininkas, gabus, talentingas mokslininkas renkasi atradėjo kelią, tas kelias yra sunkus, dygliuotas, bet jo vaisiai saldūs.
- Ar šiuolaikinis jaunimas, rinkdamasis specialybės mokslus, žiūri, kiek universitetas turi akademikų?
- Drįstu manyti, tą pastebiu pats, kad šiuolaikiniam jaunimui mokslininkų regalijos nelabai rūpi. Jie iš mūsų tikisi išmintingų minčių, vertingų patarimų, rezultatyvių idėjų, kurios galėtų ne tik užtikrinti jiems galimybę siekti mokslo aukštumų, bet padėtų jiems praktiškai spręsti gyvenime ir darbo rinkoje iškylančias problemas. Ilgam atmintyje išlieka dėstytojo indėlis į praktiškai vertingas žinias ir gebėjimus. Laipsniai, vardai tėra antpečiai, papuošalas.
- Už tokias kalbas iš kolegų gausite niuksą.
- Viename dideliame akademinės bendruomenės viršūnių susibūrime, neišlaikęs savigyros liaupsių, kokie esame mokyti ir garsūs, pasakiau: kolegos, kol kas jūsų giriami universitetai patenka į geriausių pasaulio universitetų tūkstantuko apačią... Po tokios kiek aštrokos replikos toji aukštoji mokykla į susibūrimus jau nebekviečia. Nepataikiau į savigyros taktą. Universiteto prestižą gali sumenkinti nusamdęs porą nedorų žurnalistų, kurie prie visko viešai priekabiautų ir viešai menkintų. Kad ir kaip ten būtų, net 42 proc. mūsų universiteto absolventų gauna jų kvalifikaciją atitinkantį darbą ir atitinkamą užmokestį.
- Visuomenė universitetams kelia labai konkrečius uždavinius: specialistą taip parengti, kad ne tik gebėtų perimti tai, ką sukūrė civilizacija, bet ir kurtų naujos kartos vertingą bei pajamingą produkciją, generuotų ženklią pridėtinę vertę Lietuvos žmonėms. Ko reikia, kad taip būtų?
- Politikai ir Vyriausybė į mokslo ir studijų finansavimą turi žvelgti ne kaip į biudžeto išlaidas, o kaip į visuomenės ir valstybės poreikiais motyvuotą investiciją, kaip su kaupu atsiperkančią investiciją.
- Bet Seimo politikai, svarstydami biudžetą, kalba apie išlaidas švietimui...
- Jie nesuvokia, kad svarbiausia valstybės įstaiga yra mokykla, o ne Seimas. Nes mokykloje auginami šalies ateities ir valstybės likimo formuotojai. Jei mokykla skurs - skurs ir valstybė, jei mokykla užges - ims gesti ir valstybė. Todėl kvaila svarstyti, kam daugiau skirti lėšų - mokyklai ar patrankai. Visa švietimo, mokslo sistema privalo būti orientuota į valstybės ir tautos ateitį. Ar turtinga ateitis ir likimas gali būti sukuriamas neefektyviai panaudojamais centais?
Rytdienos numeryje skaitykite: Kaip veikia švietimo sistema?
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
