1 nuotr.

Aurimo Mockaus, Emilės Mažeikatės asmeninio albumo nuotr.

Šaulių gretos auga

Dovilė Rusteikienė, Šaulių sąjungos atstovė, pasidžiaugė, kad jų organizacijos gretos gausėja. „Šaulių sąjungai priklauso apie 11 tūkstančių žmonių - daugiau kaip 7000 vyrų ir daugiau kaip 3000 moterų. Didžiausias susidomėjimas organizacija buvo 2014 m. Šiemet, kai Šaulių sąjunga mini organizacijos įkūrimo 100-metį, visoje Lietuvoje vėl jaučiamas padidėjęs visuomenės dėmesys. Tai rodo ir kandidatų į šaulius bei jaunuosius šaulius skaičius“, - džiaugiasi D.Rusteikienė.

Anot jos, šauliais tampama dėl įvairių priežasčių. Būna, kad iš pradžių tėvai atveda savo vaikus, tačiau paskui, susidomėję veikla, šauliais tampa patys. Tuomet visi drauge, netgi šeimomis, dalyvauja Šaulių sąjungos veikloje. Kita dalis ieško galimybių save realizuoti. Sąjunga siūlo platų veiklos spektrą - galimybę dirbti su jaunimu, išmėginti save kariniame rengime, išsikelti sau naujus iššūkius, o savos srities specialistams tai tampa proga pasidalinti žiniomis su kitais ir t.t.

„Priežastys, atvedančios žmones į sąjungą, įvairios, - teigė D.Rusteikienė, - tik norisi pabrėžti, kad tai žmonės, kuriems nėra svetimas pilietiškumo jausmas. Svarbūs jiems ir savanorystės principai, nes Šaulių sąjungos veikloje dalyvauja žmonės, negailintys savo laisvo laiko“.

Dalyvavimas Šaulių sąjungos veikloje daug kam tampa tramplinu renkantis profesiją. „Respublika“ pamėgino išsiaiškinti, kuo mūsų dienomis jaunus žmones taip traukia karo tarnyba.

Tėvynei grąžinama skola

Pasak Aurimo Mockaus, Krašo apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos III rinktinės būrio vado, jis visada norėjo atlikti pareigą Tėvynei, tačiau tam nuolat trukdė įvairios aplinkybės.

„Gyvenau pereinamuoju laikotarpiu, tad teko derinti tokius dalykus kaip verslas, šeima ir emigracija. Galiausiai, kai viskas aprimo, supratau, kad laikas grąžinti skolą Tėvynei ir atlikti pareigą, kurią, manau, privalu atlikti kiekvienam. Taip tapau savanoriu, - sakė pašnekovas. - Kariuomenė traukė nuo pat jaunų dienų, tad žinojau, kad karinė tarnyba tikrai „užkabins“. Juolab kad prieš dvidešimt metų su pusbroliu netgi planavome įstoti į užsieniečių legioną. Tuomet tai buvo mada, savirealizacijos galimybė, tačiau šiandien džiaugiuosi, kad tai nepavyko. Reikėjo laiko, bet atėjo suvokimas, kad aš reikalingas savo šaliai ir, esant reikalui, turiu būti pasirengęs ją ginti, o ne už pinigus tarnauti kitiems“.

Supratęs, jog kariuomenė yra viena iš „gyvenimo meilių“, vyras per pusę metų baigė Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje rengiamus RBVK (rezervo būrio vadų kursus) ir įgijo leitenanto laipsnį.

„Kiekvienas pats pasirenka, ko jam siekti. Pavyzdžiui, aš siekiau eiti toliau. Juolab kad visada jaučiau tiek šeimos, tiek artimųjų palaikymą. Kadangi akademijoje buvo specialūs kursai, skirti žmonėms, turintiems aukštąjį mokslą, nusprendžiau juos baigti. Tiesa, pusmetį - tiek truko kursai, - buvo sudėtingiau, bent kartą per mėnesį savaitei ar dviem iš Klaipėdos važiuodavau į Vilnių, reikėjo nemažai mokytis, laikyti įskaitas ir egzaminus. Bet žinojau, ko noriu ir to pasiekiau. Juolab kad ir kariuomenė suteikia tam galimybių. Savanoriai tam ir yra savanoriai, kad, skirtingai nuo privalomąją karo tarnybą atliekančių asmenų, prisijungtų, kada gali. Nors su jais pasirašoma sutartis, tai nereiškia, kad tampi visiškai priklausomas. Įsipareigojimų nėra, bet yra aprūpinimas, kurį, atsisveikindamas turi grąžinti. O kada tai įvyks, priklauso tik nuo tavęs. Juolab kad žmogus „iš gatvės“ taip paprastai savanoriu netaps. Yra bazinio parengimo kursas, kuris atsijoja atsitiktinius nuo nusiteikusių rimčiau ir tik jį baigęs tampi savanoriu. Esu sutikęs tokių, kurie tarnauja po 20 ir daugiau metų“, - tarnybos subtilybes atskleidė Aurimas.

Tiesa, sakė jis, pasitaiko ir tokių, kurie į savanorius užsirašo tam, kad išvengtų privalomosios tarnybos. Tačiau toks gudravimas greitai išaiškėja - užtenka neįvykdyti normų ir su tokiu „savanoriu“ atsisveikinama. Tokio žmogaus, gaišusio laiką čia, vėliau vis tiek laukia privalomoji karo tarnyba.

Svajonė nuo mažų dienų

Kitąmet mokyklą baigiantis vilnietis Marijonas tvirtai žino, kad taps kariškiu.

„Nuo pat mažų dienų mane domino ginklai, patiko karinės uniformos, šio darbo išskirtinumas. Žavėjo kariūnų gyvenimo sąlygos, įvairialypė kasdienė veikla, kurios niekaip nepavadinsi rutinine, kariški užsiėmimai. Tai privertė dažniau susimąstyti apie tai, ko noriu gyvenime. O kai, metams bėgant, atėjo suvokimas, kokia brangi ir kokia svarbi mums yra gimtoji šalis, už kurią kiekvienas esame atsakingas, klausimų dėl profesijos pasirinkimo nebeliko, - pasirinkimo priežastis dėstė apie karininko profesiją svajojantis Marijonas. - Be to, Lietuvos karo akademija yra vienintelė tokio pobūdžio aukštoji mokykla Lietuvoje, garsėjanti savo išskirtinumu bei lyderių ugdymu. Tai irgi lėmė, kad ketinu čia stoti“.

Marijonas sako, kad apsispręsti stoti į Karo akademiją padėjo prieš šešerius metus pradėtas lankyti Lietuvos Šaulių sąjungos būrelis. Pastarasis leido iš dar arčiau susipažinti su karišku gyvenimu.

„Žinau, kad norint tapti geru kariškiu, didelę įtaką tam daro ir tinkamas pasirengimas. Todėl ruoštis pradėjau būdamas 13 metų. Nuo tada kiek įmanoma daugiau laiko skiriu Šaulių sąjungai, dalyvauju visoje įmanomoje, su kariuomene susijusioje, veikloje ir nuolat semiuosi žinių. Be viso to, stengiuosi būti kuo stipresnis tiek fiziškai, tiek morališkai“, - atvirai savo planus atskleidžia Marijonas.

Kariuomenėje ne vien vaikinai

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ketvirto kurso kariūnė Emilė Mažeikaitė nuo jaunumės buriavimo varžybose atstovauja Lietuvai. Ji visada su pasididžiavimu nešdavo savo šalies vėliavą: „Ilgainiui susiformavo pilietiškumas, vėliau peraugęs į patriotiškumą.“

„Į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) atranką galima eiti nuo 16 m., tad šia galimybe ir pasinaudojau. Tuomet susidariau bendrą vaizdą, kaip gyvena kariūnai, kokius iššūkius tenka įveikti bei kokios perspektyvos laukia. Praėjusi profesinio tinkamumo testą nudžiugau, kad esu tinkama ir nusprendžiau baigusi mokyklą stoti į LKA. Džiaugiuosi, jog šeima ir artimieji nuo pat pradžių neprieštaravo ir mane labai palaikė. Mano pasirinkimas jų nenustebino, nes nuo vaikystės sportas, disciplina ir iššūkiai nebuvo svetimas dalykas,“ - pasakojo Emilė.

Būsimieji kariūnai mokosi išgyventi visokiomis sąlygomis: tiek per karštį, kai prakaitas žliaugia ir uniforma nuo dulkių iš žalios pavirsta į pilkšvą; tiek žiemą, kai tenka susirengti viską, ką turi, nusikasti sniegą ir pasikloti vietą miegoti; tiek per lietų, kai žygio ekipuotėje nelieka nė vieno sauso daikto. „Nei karštis, nei šaltis, nei lietus nėra mūsų draugas, o oro sąlygas, manau, kiekvienas priima skirtingai, nesvarbu, kas tu - moteris ar vyras“, - pastebi būsimoji kariūnė.

Emilė pasakoja, kad vienas iš įdomesnių kursų akademijoje - psichofizinis rengimas, kurio metu kariūnai bando nugalėti savo baimes. Aukščio baimę jie įveikia leisdamiesi virve nuo pastato, šokdami į tinklą iš 4 metrų aukščio, atlikdami šuolį parašiutu, vandens ir gylio baimę nugali, šokdami į baseiną iš 5-10 metrų bei nerdami į eketę su pilna ekipuote. Tenka išmokti vaikščioti ant stiklų ir vinių. Tačiau, prisipažįsta mergina, daugiausiai susikaupimo ir psichologinio pasirengimo pareikalauja klaustrofobijos išbandymo užduotis, kai tave užkasa po žeme sėdėjimo poza ir duoda vamzdelį kvėpuoti.

„Pirmąsyk realybė nebuvo tokia graži. Užkasus kojas jau pradėjau jausti diskomfortą. Smėliui pasiekus krūtinę supratau, jog nebus taip lengva kvėpuoti. Kai smėlis ribojosi su smakru, pajaučiau baimę. Kuo daugiau smėlio krito ant mano veido, tuo labiau didėjo panika, buvo nemalonu, net keletą ašarėlių išriedėjo. Instruktoriaus nuraminta nukreipiau savo mintis kitur, tačiau karts nuo karto vėl apimdavo baimė. Išbuvus pusvalandį, visą kūną užplūdo šalčio banga ir pradėjau drebėti, iš tiesų, nežinau dėl ko drebėjau: nuo šalčio ar dėl smėlio svorio nutirpusio kūno. Tiesa, laikas po žeme skriejo greičiau nei tikėjausi, tačiau išbuvus valandą laiko, su mielu noru atsikapsčiau į dienos šviesą. Po šio išbandymo norėjau eiti pabėgioti ir pajausti laisvę. Kiekvienas skirtingai išgyvena šį pojūtį ir apibūdinti jo negaliu. Reikia patirti pačiam“, - pasiūlė pašnekovė.

„Skirtingai nei buvimas po žeme, pakilimas į dangų ne tik nebuvo sunkus, bet net ir suteikė malonumo. Buvo minčių, kad atsidarius lėktuvo durims dar aplankys baimė, bet šį kartą ji mane aplenkė ir su dideliu užsidegimu iššokau iš orlaivio. Po šuolio buvau labai laiminga ir norėjau pakartoti dar ne vieną kartą!“ - pratybų pradžią prisiminė kariūnė.

Paklausta, ar planuoja kariuomenėje pasilikti visą laiką, Emilė kol kas atsakymo į šį klausimą neturėjo: „Ne visada norai sutampa su galimybėmis, pavyzdžiui, niekas nėra apsaugotas nuo traumų, tačiau pasirinkus tokį gyvenimo kelią norisi juo eiti kuo ilgiau“.