Čia pat - sausio vidurys. Skaičiuodami paprastai, turėtume pamatyti išgyvenę jau pusę žiemos. Tačiau gamtoje to nebūna, čia laikas sudėliotas kitaip. Taigi, ir sausio vidurys žiemai nėra lemtinga riba, jai daug svarbesnis Pusiaužiemis, kurį švenčiame sausio 25-ąją.
Palaukite - apie kokią žiemą mes čia kalbame? Jos vis dar nėra, todėl negalima žymėti nei žiemos pusės, nei kitokių progų. Ko gero, tai, kas dabar vyksta, yra labai normalu gamtai, natūralu. Juk gamta - natūra, kas joje vyksta, yra natūralu, vadinasi - gamtiška ir teisinga. Kažin, ar mes turime svarstyti ir ieškoti kažkokių atsakymų, kuriems net klausimų nežinome... Tiesa, žmogiškoji prigimtis verčia viskuo domėtis. Kad ir tuo - kodėl vis nėra žiemos? Kai kas kraipo galvą ir pašnibždomis kartoja žodį „anomalija“, kiti žvelgia plačiau ir kalba apie globalų šiltėjimą (kai tuo metu Kanadoje spaudžia 46 laipsnių šaltis). O gamta ramiai dėlioja savo pasaulio tvarką ir kai reikės, tikrai pasiųs mums žiemą. Gal - net šaltį... Tokį, kad tvoros šaudys ir sodai iššals. Tiesa, tyliai viliamės, kad to nebus. Tačiau jei taip atsitiktų, žinokime, kad tai - natūralu ir tikra. Kaip ir turi būti gamtoje.
Kuo nepaprasta pirmoji šios kalendorinės žiemos pusė? Matyt tuo, kad labai panaši į rudenį. Nors sniegą jau visur regėjome, o Žemaitijoje jo netgi buvo iškritę tiek, kad lūžo medžiai ir smego seni trobų stogai, tačiau visa tai pavirto į vandenį ir nutekėjo upeliais. Sniegas nieko neišgąsdino, o jam ištirpus vėl viskas sugrįžo į savo vėžes. Per Kalėdas tilindžiuojant didžiajai zylei ir keistai, nebūdingai tokiam metui švilpsint didžiųjų ančių gaigalams, mes jau nesistebėjom pražydusiomis žibutėm - jų buvo randama visur. Pievose kai kur geltonavo kiaulpienių žiedai, pabaliuos žaliavo viksvos. Beje, viksvos ir kiti žoliniai augalai svarbus maistas ne tik stirnoms, elniams, bet ir bebrams. Tiesa, šiuo metu jie vis dar aktyviai „kerta“ medžius ir krūmus. Jų žiemos maisto sandėliai seniai pilni, tačiau juos tuštinti žvėreliams nėra reikalo. Paprastai bebrai žolinį maistą pradeda ėsti pavasarį, išėję iš žiemos prieglobsčio. Dabar gi jų lankymosi vietose viksvų kupsteliai nukramtyti, lyg nukarpyti aštriais graužikų dantimis; vadinasi - bebrai daug dėmesio skiria šiam, „švelniajam“ maistui.
Jau pernai rudenį miškuose (ypač Kuršių nerijoje) skraidė, pipsėjo didžiausi eglinių kryžiasnapių pulkai. Šie paukščiai kas keletą metų beveik pranyksta, o po to, praėjus metams kitiems po gausaus eglių sėklų derliaus, vėl plūsteli į miškus. Dabar kryžiasnapiai peri. Tą jie daro ir šaltą, žvarbią žiemą - paukščiai negali rinktis, turi paklūsti gamtos ritmams: jų jaunikliams labai tinka eglių sėklos, kurios kankorėžiuose pribręsta kaip tik dabar. Jeigu turėtume kantrybės pasivaikščioti miškuose (ir jeigu nelauktai prašvistų saulė), aukštos eglės viršūnėje būtinai pamatytume giedantį ryškų rausvaplunksnį kryžiasnapio patinėlį. Kažkur ten, medžio aukštybėse, tarp eglės šakų, yra jo lizdas. Patelė peri, nesitraukia nuo dėties, po to taip pat ji nepaliks savo jauniklių. Jeigu ir užgrius šalčiai, paukščiukams niekas negrės. Žiemą perintys kryžiasnapiai lyg paneigia žiemos galybę - užaugina savo jauniklius, juos globoja ir išlydi į pasaulį. Še tau, žiema, žinok, kaip mes mokame...
Miškuose tebežvygsi šernai - jų ruja (arba vestuvės, jeigu taip jums geriau) vyksta visad aktyviai ir garsiai, čia neretai susiduria aštriomis iltimis ginkluoti kuiliai. Tačiau šilta žiema gali padaryti jiems „meškos paslaugą“ - paankstinti rują. Jei taip įvyktų, šerniukai gimtų labai anksti, dar sniege ir šaltyje. Kas žino, gal to neįvyks? Palaukime bent iki Pusiaužiemio, tada žinosime daugiau.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
