Kalendorius sako, kad esame prie pavasario vidurio, o mes patys galime rinktis, kur mums geriau būti: balandžio vidury ar kažkurioje jauno pavasario vietoje, kuri neturi išbaigto ir aiškaus įvardinimo. Ne taip paprasta suprasti, kaip skirstomas pavasaris, kada jo pradžia, o kada - pusiaujas. Net jo pabaiga ir susitikimas su vasara yra daugiau kūrybinis elementas, nei fiksuotas visiems suprantamais ženklais.
1 nuotr.
Pavasarį kaip niekada išryškėja bendra mūsų visų tendencija: mes vis laukiame. Taip gyvename visus metus, tačiau pavasaris yra tikrasis „laukiančiųjų“ laikas. Ko mes laukiame ir tikimės? Pavasario? Jis čia, gyvas, sveikas ir nerimstantis. Ko dar galima laukti? Gal šilumos? Bet ir šilumos jau yra pakankamai - žiū, dažną dieną plyksteli 15 laipsnių ar dar daugiau… Gal laukiame paukščių? O taip! Paukščių!
Gerai, kalbėsime apie paukščius. Tačiau pirmiausia reikia priminti, kad lygiai taip pat laukiame žalių lapų ir žolės, žiedų, drugių ir kitų vabzdžių. Kai kas laukia pirmųjų grybų (dzūkai bobausių, Šiaurės Lietuvoje - avižėlėm vadinamų pavasarinių balteklių), kiti - aktyvaus žuvų kibimo. Tačiau paukščiai ypatingi, jie skraido, čiulba, pavasarį jų spalvos gražiausios. Dabar jie labai aktyvūs, jų „darbo diena“ trunka keliolika valandų.
Ne visi paukščiai sugrįžo - ką tik pragydo pilkoji pečialinda, nedidukas paprastų spalvų paukščiukas. Ji yra viena pirmųjų tikrųjų vabzdžialesių. Iš kur sužinome, kad pečialinda sugrįžo? Iš giesmės. Paprastas tinksėjimas iš pradžių gali pasirodyti monotoniškas. Tačiau turintys klausą „įžvelgs“ nemažai nuotaikos atspindžių, optimizmo ar nuovargio ženklų. Anksti rytą, dar prieš saulėtekį miškuose švilpauja amaliniai ir juodieji strazdai, suokia liepsnelės, įmantrias treles ore ringuoja miškiniai vieversiai lygutės. Tačiau patys geriausi mūsų krašto giesmininkai yra dar tik pakeliui į namus, jų teks laukti ne mažiau kaip porą savaičių. Taigi, ir vėl - laukti...
Kol mes ko nors laukiame, paprastai nepamatome, pražiūrime tai, kas ne mažiau svarbu ir reikšminga. Tiesiog mūsų akyse išdžiūvo žemė. Kas norėjo ilgiau išsaugoti po žiemos dirvoje esančią drėgmę, nekasė ir neardė paviršiuje esančios plutos.
Nustojo tekėjusi beržų sula - šiemet viskas įvyko kur kas anksčiau. Dabar reikia skubiai medžio pleištais užkalti beržo kamiene išgręžiotas skyles, užtepti sodo tepalu; tegul medis būna apsaugotas nuo galimo grybinių ir kitų ligų užkrato.
Prieš porą dienų miške prie kelio aptikau nupjautus beržus - matyt, juos nurėžė dar žiemą. Dabar jų kelmai dar teberasoja, o ką tik tiesiog plūdo sula. Šylant orams sula ima rūgti, telkiasi baltų putų „garbanos“, o pajutę jų viliojantį aitrų kvapą prie kelmų suskrido musės, drugiai. Vabzdžiai kvapus supranta labai tiesiogiai, o pajaučia juos už kilometro-kito. Taigi, pavasarį kažkur labai skubantys naktiniai drugiai (dažnai jie išskrenda į automobilio apšviestą kelio ruožą) iš tikro lekia sulaukę kito drugio kvapų „pašto“.
Kai ateina metas mums grįžti iš darbų, išgirstame nuo vidudienio tylėjusius paukščius: vakaras nors ir ne toks aktyvus giesmių metas kaip rytas, tačiau net ir tokiu metu galima daug ką sužinoti apie paukščius. Kaip? Taigi jie patys apie tai čiulba, suokia, viską pasako.
