Ar suspėjote pamatyti visą savo tulpių lauko žydėjimą - nuo pirmojo iki paskutinių žiedų? O narcizus, hiacintus, sniegžydres ir paukštpienes - ar mėgavotės jų aromatais? Negali būti, kad to nedarėte. Tiesa... o gal jūs neturite šių augalų, kažkodėl nesodinate, nesirūpinate ir nepuoselėjate? Tada lieka gamtos sodai ir daržai, kuriuos stebėti yra dar didesnė palaima. Žinoma - tik stebėti, nes gamtos žiedų skinti nevalia, jie priklauso jai, Gamtai.

Apie daug ką galvojome ir svajojome šį pavasarį. Šiandien galime sakyti: viską jau turime! Ši savaitė savo šiluma, po lietų keliančia visa, kas gyva, įprasmino lūkesčius ir svajones. Vieniems tai tik saulė ir šiluma, kitiems - palengva šylantis vanduo ar žiedai ir žaluma. Pačiai gamtai ši šiluma tapo starto akimirka, po kurios staiga pagausėjo vabzdžių. Lietuvos gamtoje jų - daugiau kaip 20 tūkst. rūšių, todėl viską aprėpti sunku. Tačiau yra bendri ekologiniai veiksniai, kurie lemia visų jų vystymosi ciklus - kaip tik dabar dauguma jų ritasi iš lėliukių, pradeda skraidyti, maitintis. Tik menkos dalies - uodų ir mašalų - mes nelaukiame, visi kiti, ypač drugiai, yra mėgstami ir laukiami. Drugių metas nėra labai ilgas, net ir vasarą keičiasi jų kartos, tad būna laikotarpių, kai drugių stebime mažiau. Nuo gegužės vidurio iki vasaros pradžios gyvensime drugių pasaulyje. Žinoma, mes grožėsimės dieniniais drugiais, kurie spalvingi, lengvai stebimi. Ir mums nebūtina regėti nuostabaus grožio, nors ir gana retą, machaoną - pakaks paprastų baltukų.

Didžiausia drugių dalis aktyvi naktį, kai kurios jų rūšys gana smulkios. Kad jie jau „veikia", galima suprasti apžiūrėjus medžių lapus - ant jų juda kruta vikšriukai. Jie tik dabar tokie, tačiau greitai padidės dešimtis kartų. Tik iš mažos dalies šių vikšrų išaugs drugiai - visus kitus surinks paukščiai. Ir ne tik jie...

Tiesa, dar pora žodžių apie tuose „nelaukiamus" uodus ir mašalus. Iš tikro, turime svarių argumentų nemėgti kai kurių jų rūšių, nes jos - kraujasiurbės. Patiems vabzdžiams negalėtume priskirti žiaurių polinkių, jie nesirenka įpročių, biologijos ir ekologijos. Kiaušinėliams subrandinti būtinas šiltakraujų gyvūnų (o mes taip pat tokie) kraujas tenka anaiptol ne visoms šių vabzdžių patelėms. Didele kliūtimi tampa sausros ar vėsūs orai - štai ir šiemet pirmieji „tikri" uodai pasirodo tik dabar, pavėlavę daugiau kaip mėnesį. Tačiau didžiausias argumentas visų šių kraujasiurbių naudai - jie yra daugelio paukščių, šikšnosparnių ir plėšrių vabzdžių maistas. O tokio maisto reikia labai daug! Kiek? Vienas šikšnosparnis per naktį sugauna ne mažiau kaip 1000 uodų. Viena nykštukų, mažiausių mūsų paukščiukų, sveriančių vos 5 gramus, pora per dieną savo jaunikliams sumedžioja bent keletą tūkstančių uodų.

Žvalgydamiesi, kokiais tempais lekia pavasaris, galėtume pamanyti, kad jam gamtoje skiriama per mažai laiko. Tačiau gali būti, kad taip galvojame tik mes.