Prie Seimo du mėnesius piketavęs I.Ostrauskas: Tylėsime šiandien, gailėsimės rytoj

Irmantas ne kartą buvo sudrausmintas savo vadovų dėl pandemijos valdymo kritikos viešojoje erdvėje. Tačiau tylėti jis nesutiko. O po to, kai atsisakęs testuotis buvo nušalintas nuo pareigų, Irmantas gruodžio pirmomis dienomis įsikūrė prie Seimo. Čia du mėnesius vyras šaltyje žiemos metu piketavo už laisvę rinktis ir prieš pendeminius draudimus. Irmantas sako, kad greičiausiai tai buvo ilgiausiai trukusi taiki protesto akcija Lietuvos istorijoje. Kaip sako pats, jo palapinė tapo žmonių vienybės simboliu, jungiančiu tuos, kuriems rūpėjo pažeidžiamos Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių teisės ir laisvės.

Irmantui tekusi kaina už savo nuomonę - jis jau mėnesį yra bedarbis. Viršininkui nepatvirtinus iki tol ne vieną apdovanojimą už darbą gavusio Irmanto metinės veiklos ataskaitos, vyras buvo atleistas iš Mažeikių savivaldybės.

- Atleidimas yra rezultatas to, kad kritikavote valdžios sprendimus pandemijos metu?" - „Vakaro žinios" paklausė Irmanto OSTRAUSKO.

- Tikėtina, mano nuomonė nesutapo su vadovybės pozicija. Matyt, buvo galvojama, kad tai nesuderinama su valstybės tarnyba.

Kai pradėjau savo vadinamąją opozicinę veiklą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau taip nutiks. Nesu jau toks naivus. Tad man tas nebuvo didelė staigmena.

Kiekvienais metais valstybės tarnautojai parengia savo metinę veiklos ataskaitą. Tad ji ir tapo mano atleidimo priežastimi. Aš, viską apžvelgęs, įvertinau save labai gerai, o mano tiesioginis vadovas, skyriaus vedėjas, ataskaitą įvertino neigiamai ir pateikė administracijos direktoriui siūlymą šiuo pagrindu mane atleisti iš pareigų. Šis brūkštelėjo parašą kaip ir ant visų mano šiuometinių papeikimų. Su vertinimu nesutikau, tačiau savo argumentų komisijai neturėjau galimybės pateikti. Tas reiškia, kad savivaldybės administracija nusprendė jų neklausyti.

Sprendimas nenustebino. Tai tų žmonių valingas sprendimas.

- Galėjote skųsti tokį sprendimą?

- Galėjau, bet nutariau to nedaryti. Iš tikro nemačiau prasmės. Be to, supratau, kad aš ir nenoriu grįžti į valstybės tarnybą, kuri yra tokia - reikia tik aklai vykdyti nurodymus, net jeigu jie gali pažeisti Konstituciją. Tokioje tarnyboje dirbti nematau perspektyvos.

Tad aš į visa tai pažiūrėjau kaip į naują galimybę ir pradėjau naują gyvenimo etapą.

Šiuo metu esu bedarbis, užsiregistravau į Užimtumo tarnybą. Užtat dabar galiu be baimės reikšti mintis socialiniame tinkle, su bendraminčiais sukūrėme televiziją „TvEteris". Tad, galima sakyti, šis atleidimas man atvėrė naują gyvenimo etapą.

- Įvertinus viso to kainą, kaip manote, tie du mėnesiai, praleisti prie Seimo, davė rezultatą?

- Taip, iš tiesų tas truko du mėnesius. Su trumpomis pertraukomis nuo 2021 m. gruodžio 6 d. iki 2022 m. vasario 16 d. Net neabejoju, kad tai buvo labai reikšminga.

Turbūt svarbiausia buvo tai, kad tiek daug žmonių atvyko su manimi pabendrauti, palaikyti, pasikalbėti. Atvykusieji pasisakė prieš rengiamus arba priimamus neteisingus diskriminacinius įstatymus, išsakė nepasitenkinimą dabartine Vyriausybe ir Seimo nariais. Buvo tariamasi, kaip toliau gyventi susidariusioje situacijoje. Kaip atsilaikyti prieš smurtą ir išsaugoti pasirinkimo laisvę, apsaugoti savo ir savo vaikų kūną nuo nepageidaujamų intervencijų. Žmonės kalbėjo apie meilę artimui, diskutavo, kas yra žmogus, kas lemia pasirinkimą juo išlikti.

Manau, tai buvo ne mano kova, ji buvo skirta visiems. Pasirinkau stovėti palapinėje dėl vilties, galimybės išlikti, pakentėti dėl savęs ir dėl visų. Man ši palapinė simbolizavo tikėjimą, kad Dievas ir žmonių vienybė apsaugos Lietuvą, kurios mes galime ir netekti.

Galų gale, nežinau, sutapimas tai ar ne, bet, galima sakyti, svarbiausias rezultatas buvo pasiektas - privalomas testavimas, Galimybių pasas buvo atšaukti, nepatvirtinti privalomi skiepai.

- Kokia atmosfera buvo grįžus į darbą, kai buvo atšauktas Galimybių pasas ir privalomas testavimas?

- Atmosfera buvo gera, nieko bloga pasakyti negaliu. Kai jau išeidinėjau iš darbo ir reikėjo pabaigti visus darbus, dauguma kolegų ir skyrių vedėjų, su kuriais bendravau, sakė, kad stebėjo mano piketą, palaikė ir džiaugėsi.

Deja, sistema yra sistema. Kai kas sakė, kad tai kova su vėjo malūnais. Bet aš su tuo nesutinku. Nors daug žmonių tikisi, kad kažkas kitas į tą kovą eis ir už juos pakovos, už juos kažką padarys.

- Šiuo metu teisme dar nagrinėjama byla, kurioje skundėte tarnybinį papeikimą dėl savo viešų pasisakymų. Ar kada nors pagalvojote, kad gal reikėjo būti santūresniam, patylėti, tuomet gyventi būtų ramiau, šiandien ir darbą turėtumėte?

- Ne, nuo pradžių žinojau, kokios gali būti pasekmės. Viską dariau sąmoningai ir džiaugiuosi viskuo, kas pavyko ir įvyko. Žinoma, gal šiuo metu yra kiek sudėtingesnė situacija, bet ji pasibaigs ir prasidės geresnis etapas.

Tikrai nieko nesigailiu.

- Šiandien, kai pandeminiai ribojimai yra atšaukti, kaip manote, ar nėra kiek skaudu dėl to, kiek pandemijos metu žmonių neteko darbo, uždarė savo verslus?

- Žinoma, lyg visa tai būtų buvę veltui. Nukentėjo daug žmonių, kurie turėjo savo poziciją, nebijojo kalbėti, priešinosi ribojimams. Kartu, manau, dalis žmonių užsigrūdino.

Dabar gyvename ramybės laikotarpiu. Tarsi pandemijos nebėra. Bet nereikia apsigauti. Daug kas esame pavargę, bet reikia ruoštis naujiems iššūkiams. Kurie labai greitai užgrius mūsų pečius nepaprastosios padėties, ekonominių sunkumų, kitokiais pavidalais.

Galvoju, kad mums reikia susimąstyti apie tai, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta.

Tikiu, kad pasaulį valdo ne kažkokie globalistai, o Dievas. Gal mes užmiršome savo Kūrėją, pakeitėme jį kažkokia pseudokultūra? Priiminėjame narkotikų dekriminalizavimo įstatymus, griauname šeimos sampratą. Tiesiog degraduojame.

- Ką pasakytumėte tiems, kurie bijo būti drąsūs, turėti ir ginti savo nuomonę, abejoti?

- Galiu pasakyti, kad per tuos du mėnesius, kuriuos praleidau palapinėje prie Seimo, pamačiau, kad yra daug nebijančių žmonių. O tiems, kurie dar bijo, galiu pasakyti, kad geriau netylėti dabar, nei gailėtis vėliau.

Manau, kad gyvename laikotarpiu, kai patys keičiame pasaulį. Turėsime jį tokį, kokio nusipelnėme. Todėl prisiimkime atsakomybę už visa tai, kas dabar vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, nes visi mes veikimu ar neveikimu prie to prisidedame. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už visus ir viską. Vieno žmogaus nuodėmės - nebūna. Viskas yra bendra. Tik suvokdami, kad kiekvienas žmogus, nusikalsdamas kitam žmogui, nusikalsta visiems, pasieksime vienybę, taiką ir sukursime kažką gražaus.