7 nuotr.Visuomenės savižudiškas abejingumas, desperatiškas valdžios bailumas brandina atėjūnų maištą.
Vakarai kenčia nuo dramatiško upių potvynio, o mes - nuo nesibaigiančio atėjūnų antplūdžio. Bejėgiška situacija kažkiek primena 1940-ųjų tragediją: tada gerai ginkluota, išmuštruota mūsų kariuomenė neišdrįso paleisti nė vieno šūvio į užpuolikus. Bet tą situaciją galima kažkiek suprasti, nes užpuolikų buvo dešimteriopai daugiau, buvo siekiama išvengti didžiulių Tautos skerdynių. O dabar sulaikomi keliasdešimt kol kas beginklių nelegalų ir nedrįstam jų išprašyti, tiksliau - išstumti atgal. Jie ir baltarusių valdžia pajunta mūsų bailumą ir tai juos įkvepia žengti per mūsų sieną lyg per bulvių lauką.
Nelegalai sulaikomi (nežinia ar visi), uždaromi į kažkokį pastatą ar palapinių miestelį ir prasideda nesibaigiančios, ir juos, ir mus kankinančios problemos. Prieš keletą metų didesnė jų dalis supratingai pabėgdavo ir problema tarsi išsispręsdavo. Dabar situacija pasikeitė ir Vakaruose į juos žiūrima be entuziazmo, be noro atverti piniginę. Lenkai atidžiai saugo savo sieną, prieš keletą dienų grąžino Lietuvai 23 nelegalus.
Yra žinių, kad jų iš vienos mūsų nelegalų stovyklos pabėgo dar dvi dešimtys. Nesunku įsivaizduoti, kaip pasijus kaimo gyventojas, kai į jo trobą pasibels ir paprašys maisto, o gal dar pinigų grupė užklydusių juodaodžių.
Europa jų nenori, bet mums niekas rimtai padėti neskuba. Toks „europietiškas solidarumas". O jauni atėjūnai ilgai netūnos palapinėse. Įsitikinę, kad į Vakarus kelio nėra, maištaudami reikalaus, kad baili mūsų valdžia sudarytų jiems neblogesnes gyvenimo sąlygas kaip Vokietijoje ar Švedijoje. O į vietos čiabuvių bumbėjimą, anot valdžios, galima nekreipti dėmesio, pakentės.
Beje, mūsų pareigūnai jau siūlo jiems nupirkti lėktuvo bilietą, jei sutiktų grįžti į savo šalį.
