Po pavasario lygiadienio

Toks ėjimas švieson ne tik laukiamas, bet ir mums visiems lyg savaime suprantamas. Tačiau man visada neaišku, kaip pavasario lygiadienį (beje, ir kitas svarbias astronomines atžymas) surado, išskaičiavo mūsų protėviai - juk tai taip jautru ir visai neapčiuopiama. Tačiau še tau - žinojo, suprato ir net dieną, kada tai įvyks, pasakydavo... Jei dabar mums niekas nerašytų ir neprimintų - ką darytume, kaip skaičiuotume? O gal tiesiog ranka numotume, sakytume - kam to mums reikia...

Tačiau gamtoje jei ne pačią lygiadienio akimirką, tai šias dienas, galime vadinti didžiausiu metų įvykiu, nes dabar baigiasi žiemos metas ir prasideda pavasaris! Žinoma, gal kas nors patrauks pečiais, nes išgirsta naujiena visai neatitinka tikrovės: šiemet žiemos nebuvo ir mes patikėjome, kad pavasaris prasidėjo vasarį. O gal net dar anksčiau...

Kai kurių pavasariškų apraiškų buvo - ir paukščiai grįžo anksti, ir augalų pumpurai sprogo, žiedai vėrėsi. Bet pavasariško sujudimo, atgimimo - nebuvo! Nes tam vien tik šiltesnio ir švelnaus oro nepakanka. Pavasariui reikia aukščiau pakylančios saulės ir ilgesnės dienos. Tik lemia procesus, kurie niekaip nenuginčijami. Štai pasisukime į vabzdžių pasaulį.

Šiemet visą žiemos metą skraidė kai kurios drugių rūšys, buvo aktyvūs vabalai, uodeliai... Taip gyveno nuo rudens užsilikę žiemojantys individai. Tačiau nauja karta pasirodys tik dabar. Tai jie risis iš lėliukių, skubės į žiedus, ieškos mūsų... Taip taip, o ko dar galėtų ieškoti uodų patelės, jei ne žmonių ir kitų gyvūnų, nes jų kiaušinėliams brandinti reikalingas šiltakraujų kraujas. Kitų lervutėms, vikšreliams (drugių lervutėms) reikės jaunos žalumos, lapų. Net sunku įsivaizduoti, kokiu greičiu bus užimtas didysis gamtos vaišių stalas.

Šiluma ir vabzdžiai sudarys tinkamas sąlygas grįžti paukščiams - ne tiems, kurie gali sėklytes lesioti, bet tikriems „pavasariniams“, kurie ieško minkšto, sotaus, gyvo lesalo.

Štai pasklinda pilkosios pečialindos - jau nuo dabar tikėsimės jų garsaus tinksėjimo, o jos giedos, bet kartu purpsės po šakas, laipios, rankios nuo pumpurų ir jaunų lapelių kirminukus.

Jau gerus šešerius metus Lietuvos miškuose siaučia afrikinis kiaulių maras - mums koronaviruso šešėly jis nublanksta, tampa vis mažiau ryškus ir svarbus. Tačiau jo nepamiršta šernai, kurių populiaciją maras sunaikino iki gailių likučių. Dažnai sakoma: nepergyvenkit, čia gi kiaulės, beregint ištaisys klaidas. Pavasarį turėtų šmėžuoti dryžuoti šerniukai, kurių vadoje būna net iki 12. Kur tau, vados daug mažesnės, o kitur jų visai nėra. Štai vienam miške kaskart apžiūriu naktinio šernų maitinimosi vietas: senųjų, stambių žvėrių būta, o motinų su jaunikliais - nebe. Matyt, su maru gamtoje dar neapsiprasta, nerasta rakto jam įveikti. Sako - o gal žmonės tą padarys? Tegul daro. Juk tariasi viską galintys. Tik kur tos jų galios ir tos šviesios mokslo galvos?

Priminsiu, Europa su afrikiniu kiaulių maru gyvena ir nuo jo kenčia apie 40 metų. Laiko buvo...

Po lygiadienio laukiame jau kitokio pavasario. Tikrojo. Nesižvalgykite, o pulkite jo pasitikti.