2020 m. vasario 4 d. išplatintame šių organizacijų kreipimesi nuogąstaujama, kad pasibaigus Seimo rinkimams ir į valstybės valdžią sugrįžus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD) (pastarajai perėmus valstybės valdymą) „Laisvės partija" sugebėjo primesti visuomenei asocialų gyvenimo būdą - tariamą laisvę tapti narkomanais (saikingai vartoti narkotikus). Kreipimosi autorių nuomone, daugelis yra įsitikinę, kad „Laisvės partija" sugebės priversti ilgametę krikščioniškųjų vertybių saugotoją TS-LKD priimti įstatymus, įteisinančius prievolę žudyti negimusius kūdikius, skambiai pavadindami abortus žmogaus teise į kūną, o estetišką neįgaliųjų ir senelių naikinimą, teikiant jiems pagalbą nusižudyti, pastarųjų teise į eutanaziją. Ir tai bus daroma prisidengiant žmogaus teisių vardu. Neabejojama, kad ji privers TS-LKD frakciją galutinai atsikratyti tradicinių vertybių likučiais ir pritarti pornografijos, kontraceptikų vartojimo ir prostitucijos industrijai, kaip kad privertė pritarti „nekaltam" „žolės" vartojimui.

Kreipimosi autorių nuomone, šalyje yra plėtojama įvairiausių laisvių industrija. Tai patvirtina faktas, kad TS-LKD jau pati kviečia ratifikuoti Stambulo konvenciją, nors to nesiryžo daryti net kelių kadencijų Seimai, suprasdami, jog prisidengiant tariama moterų apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, iš tikrųjų šia konvencija siekiama įtvirtinti šalies teisinėje sistemoje nebe dvi, o keliasdešimt žmogaus lyčių, kas absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių nėra įprasta ir priimtina. Jų teigimu, ši konvencija yra tiesiogiai susijusi su konstitucinių vertybių keitimu, o tam yra reikalingas visuotinis šalies piliečių referendumas, nes tai daryti valdžią įpareigoja Konstitucijos 9 straipsnis.

Kreipimesi nurodoma, kad visuomenei jau yra parengtos įstatymų pataisos ir dėl neapykantos kalbos, kurios bus teikiamos šio pavasario Seimo sesijai. Autorių įsitikinimu, visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio neapykantos prieš LGBT kurstymo atvejo. Todėl, anot autorių, tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką - prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys).

Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad neapykantos įstatymo pataisų ir Stambulo konvencijos derinys leidžia esmingai suvaržyti tikėjimo, minties, žodžio ir kitas konstitucines piliečių teises bei laisves. Jos nurodo konkrečius Stambulo konvencijos straipsnius, kurie tai leidžia padaryti. Pažymi, jog pirmiausia šios laisvės bus ribojamos prisidengiant tariamu mažumų orumo žeminimu. Priėmus įstatymų pataisas dėl neapykantos kalbos valstybės tarnybos bus įpareigotos vykdyti žiniasklaidos, internetinių portalų, socialinių tinklų ir komentarų stebėseną - stebėti, ar piliečių komentaruose, žinutėse nėra nepasitenkinimo žodžių, - susierzinimo, priešiškumo ir socialinio protesto apraiškų, kurie gali būti suprantami kaip neapykantos kalba - emocinis, psichologinis smurtas, už kurį smurtaujantį asmenį galima bausti. Žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas, - sakoma kreipimesi. Jame neabejojama, kad minėtoms įstatymo pataisoms pritars šalies nevyriausybinės organizacijos, kurių branduolį sudaro šių pataisų iniciatorė LGBT (Lietuvos žmogaus teisių centras, Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija ir kt.) Taigi pataisas Seimas priims be didelio pasipriešinimo, o piliečiai visiems laikams praras teisę kritikuoti valdžioje esančius asmenis, ypač jei pastarieji yra susiję su seksualinėmis ir kitomis mažumomis, nes, kaip minėta, bet kokią minėtų mažumų kritika bus laikoma neapykantos kurstymu.

Žmogaus teisių organizacijos kviečia Seimo narius vykdyti Seimo nario priesaiką Konstitucijai ir ginti tai, kas buvo mūsų tėvų iškentėta kalėjimuose, tolimuose Sibiro lageriuose, kas buvo partizanų krauju aplaistyta pokario miškuose ir apginta kruvinąją 1991 m. sausio 13-ąją. Jos prašo Lietuvos Respublikos Prezidentą, kaip svarbiausią šalies Konstitucijos garantą, stabdyti seksualinių ir kitų mažumų teisių nepagrįstų pažeidimų eskalavimą, neleisti nekonstituciniu būdu atimti iš piliečių konstitucines žodžio minties ir saviraiškos laisves, prisidengiant mažumų teisių apsauga nuo tariamos neapykantos kalbos.

Pažymi, kad be atodairos įstatymais privilegijuojant vieną žmonių grupę kitų visuomenės grupių atžvilgiu, yra pažeidžiami demokratinės visuomenės pareigų ir laisvių vienovės principai, nes didinant vienų asmenų teises, neišvengiamai didinamos pareigos kitiems visuomenės nariams, kurie privalo pirmųjų teises užtikrinti.

Taip pat pažymi, kad Konstitucijos 26 str. imperatyviai nustato reikalavimą svarbiausius Tautos ir valstybės klausimus spręsti referendumu. Stambulo konvencijos ratifikavimas ir įstatymo pataisos dėl neapykantos kalbos patenka į nurodyto Konstitucijos straipsnio reguliavimo sritį. Žmogaus teisių gynėjai įspėja, kad jeigu ratifikuojant Stambulo konvenciją ir priimant įstatymo pataisas dėl neapykantos kalbos nebus laikomasi Konstitucijos 26 str. reikalavimų, minėti teisės aktais nebus legitimūs, ir, pasikeitus aplinkybėms, tiek neapykantos kalbos įstatymo pataisos, tiek Stambulo konvencijos nuostatos bus nedelsiant atšauktos.

Žmogaus teisių organizacijos taip pat kreipiasi pagalbos į Lietuvos katalikų Bažnyčią, kuri sunkiausiu Lietuvai laiku visada išlikdavo patikimiausia ir didžiausia Tautos atrama. Jų nuomone, kaip ir okupacijos laikmečiu šiuo metu Lietuvai vėl iškilo pavojus - šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio.

Autoriais kreipiasi ir į visus Lietuvos piliečius, kviesdami nebėgti ir nesislėpti nuo atsakomybės, nes šiuo metu sprendžiasi ne tik kiekvieno asmens patogaus gyvenimo klausimas - sprendžiasi ir vaikų bei ateities kartų teisė į orų žmogišką gyvenimą. Todėl kviečiama apginti tuos, kurie patys dar nėra pajėgūs ginti savo būsimų teisių į laisvą gyvenimą. Kviečiama pabusti ir, kaip kadaise, keltis vien dėl vaikų ir visų mūsų ateities.