Šie metai paskelbti Romo Kalantos metais, o šalyje organizuojami įvairūs renginiai. Deja, patys R.Kalantos artimieji ir giminaičiai jaučiasi nustumti į šoną. Tik „Vakaro žinioms" pradėjus domėtis situacija, renginiuose atsirado vietos ir tikriems R.Kalantos giminaičiams.
8 nuotr.
Sulaukė pakvietimų
R.Kalantos dukterėčia Gabrielė Kalantaitė, R.Kalantos brolio Antano Kalantos duktė, daugiau kaip prieš metus ėmė svajoti apie šią datą. Jauna mergina neslepia, jog prisiminus R.Kalantos susideginimo 40-mečio minėjimą, kai iškilminguose renginiuose kalbą sakė jos velionis tėtis Antanas, jauna mergina visuomet svajojo kažkada pratęsti tėčio misiją puoselėti R.Kalantos atminimą. Tiesa, į renginius Gabrielė buvo pakviesta tik po to, kai „Vakaro žinios" kreipėsi į renginius organizuojančias valdžios institucijas. Gabrielė su šeima jau buvo nusipirkusi bilietus į Kauno muzikinio teatro roko premjeros R.Kalantai atminti „1972" premjerą. Nors Gabrielė anksčiau pati siūlė teatrui prieš premjerą pasakyti žodį, kaip R.Kalantos giminaitė, tuomet į šį pasiūlymą nebuvo sureaguota. Tik pasidomėjus žiniasklaidai, Gabrielė sulaukė skambučio iš Kauno muzikinio teatro su pranešimu, kad Kauno savivaldybės iniciatyva merginai bus skirtos kelios minutės pasisakyti.
„Po premjeros teatro atstovai pasikvietė pasikalbėti. Jie kaip tik kuria filmuką, kuriame bus prisiminimai apie R.Kalantą. Laida „Priešaušrio Lietuva" taip pat kuria filmą apie R.Kalantą ir su manimi susisiekė. Man be galo smagu, kad atsirado tiek žmonių, kurie prisimena R.Kalantą ir ketina jį deramai pagerbti. Gal kiek vėlokai sureaguota, bet geriau vėliau nei niekada. Aš padėsiu, kuo galėsiu. Man tai labai svarbu, - „Vakaro žinioms" sakė Gabrielė. - Ji turėtų būti minima kiekvienais metais. Kaip Sausio 13-oji. „Šiandien kaip niekada svarbu saugoti lietuvių kalbą, tradicijas ir jos istoriją.
Romo poelgis buvo įkvepiantis. Jis pažadino ir suvienijo visuomenę. Būtent to šiandien mums ir reikia. Savo istorijoje turime ieškoti stiprybės. Ypač dabar, kai matome, kas vyksta Ukrainoje. Prisiminkime, kas mūsų istorijoje jau buvo, atraskime drąsos joje, kad, ištikus grėsmei vėl, nebijotume ginti savo valstybės", - sako Gabrielė, neslepianti, kad apie savo šeimos istoriją noriai pasakoja draugams užsienyje, o į renginius Lietuvoje šiemet ketina atsivežti ir savo draugą britą.
Gabrielė su šeima bus ne vieninteliai R.Kalantos giminaičiai renginiuose. Jauna mergina džiaugiasi, kad su ja susisiekė ir seniai nematyti artimieji - tėčio ir Romo brolio Arvydo šeima, su kuriais kartu ketina apsilankyti kapinėse ir pagerbti R.Kalantą.
Bendravo nuo vaikystės
Gali būti, kad prie šeimos prisijungs ir dar viena R.Kalantos giminaitė - tikra jo pusseserė Valerija Nikitina (buvusi Vyšniauskaitė). Ji yra R.Kalantos mamos Elenos brolio Juozo Vyšniausko dukra, vos vieneriais metais jaunesnė už Romą.
„Vakaro žinių" paklausta, kokį prisimena R.Kalantą, V.Nikitina pasakoja, kad jų šeima su Kalantomis bendravo labai artimai, pati Valerija daug vasarų praleisdavo su pusbroliais Kalantų namuose, Vilijampolėje. „Matydavau, kaip Romas kieme leisdavo laiką su draugais, grodavo gitara. Jis buvo meniškos sielos, grodavo labai gražiai.
Mums tai - skaudi netektis. Kiekvienais metais apverkiu šią dieną, visuomet prisimenu", - pasakoja Valerija.
Moteris sako, kad po Romo mirties jam priskirta šizofrenijos diagnozė buvo laužta iš piršto: „Nė minties apie tai negalėjo būti. Tiesiog buvo tokie laikai... Kažkam buvo naudinga jį apjuodinti. Po to daug metų buvo persekiojama Kalantos šeima. Net ir apie mus, nors gyvenome Alytuje, buvo renkami duomenys. Atsimenu, kaip mama sakydavo su niekuo nekalbėti ir nieko apie šeimą nepasakoti. Visa giminė buvo persekiojama."
Taip ir liko nepatogus
Nors nuo R.Kalantos susideginimo prabėgo penkiasdešimt metų, Valerija sako jaučianti, kad Romas kai kam iki šiol yra nepatogi istorijos dalis. „Man keista, kad Lietuvoje tokie žmonės, kaip Romas, yra pamiršti. Juk dar gyvas jauniausias Romo brolis Arvydas. Nedaug tos giminės liko...
Kol buvo gyvas Romo brolis Antanas, jis buvo labai aktyvus, daug dirbo, kad būtų tinkamai gerbiamas ir saugojamas Romo atminimas. Jeigu ne jis, daug kas nebūtų įvykę. Dabar ir minėjimai ne visada vyksta, į juos giminės nekviečiami. Tai yra nenoras prisiminti.
Iš straipsnio sužinojau, kad Antano darbą nori tęsti jo dukra. Aš jos nė nepažįstu ir nesu mačiusi, bet džiaugiuosi, kad ji gali parodyti pavyzdį savo aktyvumu jaunajai kartai.
Atrodo, kad Romą norima nustumti į šoną. Bet tai yra mūsų istorija. Tai - pirmas žmogus, pasiaukojęs dėl teisingumo Lietuvoje. Praėjo tiek metų, ar to teisingumo šiandien daugiau?" - svarsto R.Kalantos pusseserė.
Valerija neslepia, kad nė karto nebuvo pakviesta į jokį R.Kalantos minėjimą per visus šiuos metus: „Nėra mūsų giminės tiek daug likę, kad nebūtų galima rasti mūsų ar pakviesti." Išgirdusi mintį apie galimybę susitikti renginiuose su Gabriele ir kitais giminaičiais, Valerija susigraudino: „Kokia aš būčiau laiminga ir dėkinga. Po šitiek metų... Kaip būtų gražu."
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
