Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje atsirado daug privačių saugos bendrovių. Neretai jos įvardijamos kaip policijos partnerės ir rėmėjos, tačiau saugos bendrovės vis dar nesijaučia lygiavertės. Apie saugos bendroves, Lietuvos kriminogeninę padėtį ir teisėtvarką su ELTA “Ekskomisarų biuro” 15-ojo jubiliejaus išvakarėse sutiko pakalbėti įmonės valdybos pirmininkas, steigėjas, pirmasis atkurtos Lietuvos Policijos generalinis komisaras Petras Liubertas.
- Kaip manote, valstybinės ar privačios saugos tarnybos sugeba geriau kovoti su nusikaltėliais?
- Lietuvoje turbūt yra viena unikaliausių situacijų. Privati sauga, privačios saugos tarnybos teisiškai lyg ir eliminuotos iš struktūrų, užtikrinančių viešąjį saugumą ar saugią aplinką. Valstybė lyg monopolizavusi saugios aplinkos formavimo funkciją. Toje sandaroje privačios saugos lyg ir nėra. Tai galima pateisinti, nes Lietuva - jauna valstybė. “Ekskomisarai” veiklą pradėjo 1994-aisiais ir buvo pirmoji privati saugos tarnyba Lietuvoje. Pamenu, tuometinis vidaus reikalų ministras vos mums įsisteigus per oficialų Vidaus reikalų ministerijos kolegijos posėdį pareiškė, kad pavaldiniams draudžiama turėti bet kokių reikalų su mumis. Tuometis generalinis komisaras Jonas Liaudanskas praėjus keliems mėnesiams pasakė, kad “Ekskomisarų biuras” - nusikaltėlių konsultacinė firma.
Laikas pasikeitė, ir šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 200 saugos tarnybų, pasiūla persotinta, privačioje saugoje dirba dešimtys tūkstančių žmonių. Tai gerokai daugiau nei policija ar kitos viešąjį saugumą formuojančios valstybinės institucijos.
Šiuo metu kažkokiuose analuose svarstomas Asmens ir turto saugos įstatymas. Jis reglamentuoja saugos darbuotojų teises, pareigas ir jame bandoma prieš privačią saugą formuoti tokias nuostatas kaip “apsaugos darbuotojas turi teisę sulaikyti pažeidėją tiktai saugomame objekte”. Paradoksas, įsivaizduokime situaciją: apsaugininkas saugo biurą pro saugomo objekto langą mato, kad kažkas kažką plėšia ar žagina. Apsaugos darbuotojas neturi teisės įsikišti. Paprastas pilietis turi teisę nueiti, apginti žmogų, o apsaugininkas to padaryti negali. Paprastas pilietis turi teisę nepažeisdamas būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo nuostatų apsiginti pats, apginti savo turtą, kitą asmenį. Apsaugos darbuotojas to padaryti negali. Ten, kur yra invazija į žmogaus teises, šios ribos peržengti negalima.
Tai tokie niuansai kalbant apie dar nesusiformavusį požiūrį ir nenorą išnaudoti savų privačių saugos tarnybų potencialą. Juk privati sauga sumažina nusikaltimų skaičių, apsaugo turtą, palaiko tvarką ir masiniuose renginiuose.
Manyčiau, kad privačioms saugos kompanijoms turėtų būti suteikta galimybė pasinaudoti vidaus reikalų sistemos, kadastro įmonių turima informacija. Valstybė turi demonopolizuoti viešosios tvarkos užtikrinimo šalyje funkcijas, suformuoti aiškią, nedviprasmišką poziciją dėl privačios saugos, įtraukti privačią saugą į bendrą piliečių ir verslo apsaugos sistemą. Manau, privati sauga ne ką blogiau vykdytų teisės pažeidimų prevenciją, viešosios tvarkos palaikymą atskiruose gyvenamuosiuose ar administraciniuose mikrorajonuose. Privačios saugos darbuotojas, dirbantis viešose vietose, masiniuose renginiuose, saugantis turtą, taip pat ir valstybei priklausantį turtą, turėtų būti bent teisiškai apgintas.
- Vis dažniau Lietuvoje pareigūnai išeina į gatves, skundžiasi menku atlyginimu, prastomis darbo sąlygomis. Kokia yra situacija privačiose saugos tarnybose?
- Manau, viena didžiausių problemų yra policijos vadyba - per daug išpūsti etatai, apsikrauta nereikalingomis funkcijomis, teisėtvarkos institucijas reikia revizuoti. Tarkime, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba. Jų pagrindinė funkcija - kova su finansiniais nusikaltimais. Yra ekonominė policija, kurios pagrindinė funkcija - kova su nusikaltimais finansų sferoje. Valstybės saugumo departamente yra padaliniai, kurie užsiima ekonominiais nusikaltimais. Vadinasi, gerai inventorizavę valstybės funkcijas, matysime, jog vien su ekonominiais nusikaltimais valstybėje sukurta institucijų, dubliuojančių viena kitą, niveliuojančių atsakomybę. Reikia peržiūrėti funkcijas, drastiškai paimti ir nurėžti, pasakyti: “Jūs šitos funkcijos nevykdykite”.
Jeigu kalbame apie finansavimą, man regis, gaspadoriškai pasižiūrėjus į visą tą jų ūkį galima surasti labai daug rezervų, finansinių išteklių, ir tikrai saugumas nukentėtų, viešoji tvarka nepablogėtų.
- Tai vis dėlto kiek kainuoja saugumo jausmas?
- Kiek meilės jausmas kainuoja, paklausiu jūsų. Reikia mylėti. Saugumas - reikia saugiai jaustis.
- Švenčiate savo 15 metų jubiliejų. Kokias didžiausias pamokas per tą laiką išmokote?
- Turbūt pirmoji pamoka, kad iš buvusio valstybės išlaikomo tarnautojo ir įpratusio visą laiką gauti nustatytu laiku atlyginimą, besitikinčio išeiti į užtarnautą poilsį, gauti neblogą pensiją, turėjau tapti darbdaviu, verslininku, persiorientuoti gyvenime. Su kolega Alvydu Sadecku, buvusiu kriminalinės policijos vyriausiuoju komisaru, Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos steigėju Lietuvoje, dviese sukūrėme “Ekskomisarų biurą” ir iš policininkų, biudžeto išlaikytinių turėjome patys tapti darbdaviais, verslininkais. Sau įrodėme, kad galime tai padaryti. Sėkmingai galėjau gauti pensiją, sėdėti namuose, vaikščioti į mitingus ir rėkti atsistojęs ant statinės: “Ak, kaip čia blogai gyventi”. Bet aš pasiėmiau šluotą, šluoju socialines bėdas - stengiuosi padėti, suradau savo nišą. Tai pavyzdys ir kitiems, kad galbūt bandykime kažką pakeisti, o ne vien mitinguoti.
Antroji pamoka, kad mes parodėme, jog ne patys kvailiausi žmonės policijoje dirba. Į pareigūną žiūrima iš aukšto, manoma, kad jeigu nieko nesugebi, eini į policiją. Mes ir kiti mūsų į pensiją išėję kolegos savo pavyzdžiu parodėme, jog policininkas yra kur kas daugiau sugebantis nei tas, kuris praeityje į mus žiūrėjo iš aukšto.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
