„Dėl ko gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas, jei kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietelių, mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės“
1864 m. gruodžio 6 d. - Simono Daukanto mirties diena. Atrodė, kad visa gamta liūdi. Dangus niūriais, žemai slenkančiais debesimis dengtas griaudėjo. Buvo pats rudens šėlsmas, nuobodus ir neapsakomai sunkus Lietuvos laikas. Praėjusio sukilimo graudus metas. Gruodžio 8 dienos rytą Papilės miestelio turgavietės gatvele ėjo tykiai trys moterys ir vienas kaimietis ir ant savo pečių nešė Simono Daukanto karstą. Priešakyje ėjo geradarys kunigas Ignotas Vaišvila. Jis pusbalsiu skaitė maldą ir dar tyliau jam pritarė lydinčių moterų gaida. Ir niekas tuomet nesuprato, kad laidojama Lietuvos dvasinės kultūros žvaigždė. Papilės piliakalnis priglaudė niekam nežinomą tautos dvasios žadintoją: „Miriau kaip norėjau - savo tautoj, reumato suluošintom rankom apglėbęs vyžotas jos kojas“ (V.Giedra).
Kas jis mums šiandien?
Lietuvos vargo pelė, jis pats save taip vadino, istorikai nepagailėjo plunksnos aukštindami jo indėlį į Lietuvos praeities tyrinėjimus. Literatai mato jo asmenyje senosios lietuvių literatūros žinovą, kalbininkai - žemaičių tarmės muziejininką. Svarbiausia aprėpiant S.Daukanto visumą - tai lietuvių tautos ugdytojas, tautos savigarbos žadintojas, Lietuvos etnoso psichologijos tyrinėtojas. Viso to, ką jie rašė, svarbiausias tikslas - Lietuvos atgimimas ir jo skatinimas per tautos garbingą istoriją ir jos nesunaikinamą kalbą.
Kalvių kaimo (dabar Skuodo rajonas) žemaitis pats save nelaikė kalbininku ar rašytoju, profesionaliu tautos kultūros tyrinėtoju. Net pirmą lietuviškai parašytą Lietuvos istoriją jis skyrė lietuvėms motinoms: „Atsakau mano kernotojams, jog aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašau, kurios geba savo vaikams jų bočių papročius pasakoti, o be raštų daug kur apsirinka“ (S.Daukantas). Jo gyvenimo tikslas buvo kelti Lietuvą iš tautos letargo, išmokyti jos sūnus ir dukras didžiuotis lietuvybe, ją puoselėti, stiprinti viltį, kad Lietuva vėl sukurs savo valstybę ir ji išliks bei bus savarankiška. S.Daukantas šiandien mums yra nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo tautai pavyzdys.
Gyvenimo odisėja - nuo Kalvių iki Papilės
S.Daukantas vėl mums prisikelia tarsi mitologinis egiptiečių paukštis Feniksas. Gimęs 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, netoli Lenkimų (Skuodo r.) eigulio šeimoje tragišku Lietuvai metu - per antrąjį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimą. Per trečiąjį ATR padalijimą 1795 m. Lietuva prijungta prie Rusijos imperijos. Valstybė galutinai žlugo. Tėvas mirė sulaukęs žilos senatvės, motina mirė dar senesnė. Ji nebuvo eilinė kaimo moteris. Dalyvavo 1794 metų sukilime nešdama sukilėliams maistą. Dalyvaudama sukilime turėjo gerai suprasti ir vertinti sukilėlių tikslus, nes palikusi mažą Simoną vienerių metų daug kuo rizikavo.
Giminaičiui, Lenkimų parapijos kunigui Simanui Lapacinskiui raginant ir jam materialiai remiant, S.Daukantas iš pradžių lankė dviklasę Kretingos mokyklą prie vienuolyno, vėliau mokslų siekė Žemaičių Kalvarijos (dabar Varduvos) domininkonų keturklasėje mokykloje. S.Daukantas žinojo, kad tėvai nepajėgs jo leisti toliau mokytis. O mokytis labai norėjo. Tad išėjo pėsčias į Vilnių, kišenėje turėdamas 10 rublių. Ten baigė gimnaziją ir įstojo į universitetą. Simonas gerai įsidėmėjo žodžius, kuriuos motinos sako išleidžiamiems į platųjį pasaulį: „Doras būk ir savo namų neužmiršk“. Tuo metu lietuvių padėtis buvo nepaprastai sunki. Jie kentė baudžiavą. Sulenkėję bajorai ir kunigai vengė su valstiečiais kalbėti lietuviškai. S.Daukantas suprato, kad tokia padėtis yra pražūtinga tautai ir jos kultūrai. Jis vylėsi, kad tauta atgims iš valstiečių. Jie savo samanotose trobelėse išlaikė gryniausią lietuvių kalbą. Kad tauta nesijaustų pažeminta, imtų pasitikėti savo jėgomis, stengėsi parodyti garbingą jos praeitį. Dar būdamas universiteto studentas pradėjo rašyti istorinius veikalus. Jis teigė, kad visos blogybės atsiranda dėl žmonių pavergimo, tai yra dėl baudžiavos.
S.Daukantas, kaip ir architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, buvo vienas iš nedaugelio lietuvių valstiečių, pasiekusių aukštąjį mokslą. Prasiskinti kelią į žmones įstengė dėl didelių gabumų ir nepaprasto atkaklumo. Pasinėręs į mokslus, nedalyvavo studentų organizacijų veikloje. Tam kliudė vyresnis amžius, valstietiška kilmė, neturtas ir griežtokas susikaupusio prie knygos būdas. Jis atkakliai siekė užsibrėžto tikslo - mokslo. Tinginiaujantis tuo metu žemaitis studentas buvo didelė retenybė. Žemaitijos vaikai žinojo, ko susirinko į Vilnių.
1825 m. S.Daukantas išvyko į Rygą. Mokslinį darbą dirbo laisvu nuo tarnybos generalgubernatoriaus kanceliarijos protokoluotoju metu. 1835 m. pavasarį S.Daukantas persikėlė į Peterburgą. Dirbo Senato archyve. Čia pradėjo rinkti medžiagą lietuviškai pradėtai rašyti Lietuvos istorijai. Šešiolika darbo metų išsėdėjo šaltuose Senato archyvo rūsiuose, alsavo archyvo dulkėmis rinkdamas istorinę medžiagą ir rašydamas knygas. S.Daukantas gyveno kukliai, dirbo nesveikomis sąlygomis ir greitai neteko sveikatos. „Ištisą pusšimtį metų archyvo rūsiuos sąžiningai kalėjau už žemaičius ir lietuvius“ (V.Giedra). Nepaisydamas sunkių darbo sąlygų, Peterburge parašė savo svarbiausius darbus. Tačiau tik „Būdą senovės lietuvių“ sugebėjo išspausdinti. Kiti darbai išėjo tik po istoriko mirties...
Universiteto laikų draugas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius priglaudė S.Daukantą pas save Varniuose. Jo padedamas, tikėjosi išleisti savo istorinius veikalus. Tačiau svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Abiejų keliai išsiskyrė. S.Daukantas yra parašęs daugybę knygelių žmonėms. Kiekvieną rašė vis kitokia pavarde, kad neatkreiptų caro valdžios dėmesio. O gal tai darė norėdamas parodyti, neva lietuviai turi daug raštingų žmonių, iš kurių verta mokytis. Iš savo algos pirkdavo popierių ir spausdindavo savo parašytas knygeles, kurias dažnai nemokamai siųsdavo giminėms ir pažįstamiems į Lietuvą. Dabar galime tik spėlioti, kokie buvo S.Daukanto dosnumo motyvai: labdaringumas ar noras greičiau išplatinti savo knygeles, viliantis, kad bent žemaičiai greičiau pabustų iš tautinio letargo. Dėl pablogėjusios sveikatos 1851 m. istorikas buvo atleistas iš tarnybos, jam buvo paskirta pensija ir teisė nešioti tarnautojo mundurą... Pasak žymaus istoriko V.Merkio, „nei uniforma, nei formuliaras Daukantui pragyvenimo negalėjo užtikrinti, pensija buvo pasityčiojamai maža. Matyt, valdžios sferoje buvo laikoma, kad pensininkui munduras turi duoti garbę, o dvaras su baudžiauninkais - išlaikymą. Blogiau tiems, kurie dvarų neturėjo“.
Paskutinius gyvenimo metus nugyveno didžiausiame varge Papilėje (dabar Akmenės r.). Miestelio aikštėje 1930 m. pastatytas jo garbei paminklas (skulptorius V.Grybas) už Lietuvos mokytojų surinktas lėšas. Jame lietuvių istorikas pavaizduotas viena ranka rodantis žemyn, o kitoje laikantis knygą („Lietuvos istoriją“), tarsi mums sakytų: „Čia yra Lietuvos žemė. O šios žemės šeimininkas - lietuvis. Lietuviai turėjo garbingą praeitį, todėl meile ir darbu savo kraštui jie turi sukurti ir tokią pat garbingą ateitį“. Dabar Papilėje veikia jo vardu pavadinta mokykla, S.Daukanto memorialinis muziejus, kurio vadove ilgus metus buvo gerbiama vietos mokytoja kraštotyrininkė Danutė Veisienė. Šiemet spalio 28 d. minime pirmojo lietuvių istoriko gimimo 220-ąsias metines. Kol Lietuva vaikščios M.Valančiaus ir S.Daukanto takais, tol ji bus gyva.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
