Ką ten slėpti - pilnatis, tviskanti dangaus skliaute, yra ne šiaip sau išblyškęs blynas, atspindintis Saulės šviesą. Pilnaties metą mes kaip niekada gerai matome Mėnulio kalnus, dykumas ir kraterius. O Mėnulis, tas paprastas dangaus šviesulys, mūsų gyveniman atneša tikrai nepaprastų dalykų.
Pasaulio jūrininkai ir žvejai su atsargiu rūpesčiu seka mėnulio fazes, nes pagal mėnulio ritmus kyla ir atslūgsta vandenynų potvyniai. Pagaliau - kam siekti taip toli: kiekviena šeimininkė turi savo metodiką, kada sėti, sodinti daržoves. Vienos tai daro per jaunatį, kitos - delčios pradžioje. Svarbu, kad nė viena jų neklysta. Jei manote kitaip, pabandykite su jomis padiskutuoti...
Šiemet rugpjūtis - vadinamojo mėlynojo mėnulio mėnuo. Tik kai kada atsitinka taip, kad per mėnesį būna 2 pilnatys, o šiemet apvalus mėnulio diskas spindėjo ir rugpjūčio 1 dieną, ir rugpjūčio 31-ąją. Rugsėjis paveldėjo gražią pilnatį, kuri danguje nušvinta dar visai nevėlų vakarą. Mėlynasis mėnulis - romantikams ir svajotojams. O mėnulio pilnatis - ypatingas metas, nes šviečiant „apvaliam“ mėnuliui gamtoje ne ką tepeši...
Kiekvienas rudens pradžios savaitgalis į miškus išvilioja tūkstančius, o gal net šimtus tūkstančių grybautojų. Grybų rinkimas, kurį vienas iš praeities klasikų pavadino „trečiąja medžiokle“ (po tikrosios medžioklės ir žūklės) yra labai užkrečianti, azartiška veikla. Grybų rinkimas, savo vietų žinojimas yra savotiškas kiekvieno mūsų vertės matas. Net ir visai grybų neradęs grybautojas visada atidžiai išklausomas ir nepasmerkiamas. Na, o sėkmingas baravykų „medžiotojas“ visada gerbiamas, jo surinktų grybų skaičius yra svarus argumentas planuojant būsimą savaitgalį. Taigi, Lietuvoje grybauja visi, kas tik gali, o labai dažnai ir visai negalintys. Tačiau še tau - pilnatis! Per ją grybai lyg kažko išsigąsta, išdygę anksčiau laiko sutęžta, nusvyra, o kiti kantriai tūno po samanomis ir laukia delčios. Tiesa, pilnaties metą sukrunta grybiniai uodukai - vos spėję išdygti grybai tampa jų palikuonių (mažučių lervučių) namais ir maistu. Taip jau nutinka, kad jie visada suspėja greičiau už mus...
Pilnatis gamtoje keičia ir gyvūnų aktyvumą. Daugelis žvėrių, vakarais traukiančių maitintis, per pilnatį stipriai vėluoja ir į laukus išsiruošia tik gilią naktį, kai žmonių pasaulis jau miega. Kai kas sako, kad taip žvėrys elgiasi saugodamiesi žmonių. Sunku su tuo nesutikti - juk žmonės medžioja žvėris nuo pačios pasaulio pradžios... Tačiau, antra vertus, žmogus ne mažiau pavojingas žvėriui ir tada, kai mėnulio visai neregėti.
Galima vienaip ar kitaip galvoti apie pilnaties baikštinamus žvėris. Tačiau ką kalbėti apie žuvis, kurios, ko gero, net neįsivaizduoja, kas yra tas mėnulis. Tačiau pilnaties metą žuvys taip pat nekimba. Kur ieškoti atsakymo?
Vieno atsakymo nėra ir negali būti. Matyt, reikėtų prisiminti, kad mūsų Žemė yra vienoje sistemoje ne tik su mėnuliu, bet ir su daugybe kitų dangaus kūnų. Nors jie, sakytum, skrieja savo keliais, tačiau iš tikro neabejotinai veikia vieni kitus. Ir ne tik vieni kitus, bet ir visas iki vienos sistemas, detales, kiekvieną žvėrį, žmogų, žuvį, grybą ir jame gyvenančias uodų lervutes.
