Nelaimių priežasčių - daug

Analizuodamas užsienio šalių ir Lietuvos patirtis, S.Brundza stebėjosi ribotu mūsų krašto valdininkų požiūriu ir gerosios užsienio praktikos nepaisymu.

„Sutinku, kad įdomiausia viską išbandyti patiems, tačiau, kai kalbama apie žmonių sveikatą ir gyvybę, eksperimentų reikėtų vengti.

Tarkim, tos pačios žaliosios rodyklės. Vokietijoje jos kabo daugiau negu pusę amžiaus ir niekam nekliūna. Pas mus skubiai nuėmė, dabar dar skubiau grąžina, tačiau neįvertina to, kad vien papildomos tokios rodyklės, šalia kurių vairuotojams nuo 2014 metų ir taip privalu sustoti bei praleisti pėsčiuosius, kuriems tuo metu dega žalias šviesoforo signalas, visų klausimų neišspręs. Tiksliau, tiek rodyklės, tiek kitos priemonės, padėtų, jeigu vairuotojai, prieš sukdami į kurią nors pusę, įprastų sustoti ir tik įsitikinę, kad nėra pėsčiųjų, judėtų toliau. Tai tampa ypač aktualu tais atvejais, kai į perėją įvažiuoja autobusas ar kita didesnė transporto priemonė, todėl vairuotojas fiziškai negali matyti visko, kas vyksta aplinkui. Tokios statistikos niekas nekaupia, bet kiek teko susidurti, ant pėsčiųjų, absoliučia dauguma atvejų, užvažiuojama ne judant tiesiai, o būtent manevro metu. Tad spręsti reikia ir šią problemą.

Tarkim, prie perėjų pakabinant papildomus geltonus, mirksinčius vienos sekcijos šviesoforus, kurie signalizuotų, kad perėjoje gali būti žmonių. Panašios sistemos sėkmingai veikia Ispanijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ar Izraelyje. Būtų galima pagalvoti apie „išmaniuosius“ kelio ženklus, kurie pradėtų mirksėti priėjus pėsčiajam. Reikėtų pasirūpinti ir saugos salelių apšvietimu. Kaimynai lenkai tai turi, o mes, kažkodėl, ne“, - stebėjosi pašnekovas.

Siekiant didesnio saugumo keliuose, būtina ugdyti visų eismo dalyvių sąmoningumą.

„Vieni sėda prie vairo ir mano, kad jiems viskas galima, kiti vaikšto gatvėmis įsitikinę, kad vairuotojai juos mato bei visada praleis. Taip, einantį per perėją pėsčiąjį būtina praleisti, tačiau tiek jis, tiek vairuotojas turi matyti, kas vyksta aplinkui. Deja, dabar, kai kas antras „gyvena“ telefone, mažai kas, iki įvykstant nelaimei, susimąsto apie tai, kiek kuris iš nelaimės dalyvių buvo kaltas. Sakyčiau, tais atvejais, kai įvyksta susidūrimas, būtų tikslinga įvertinti kiekvieno iš jo dalyvių atsakomybę - ar tinkamai elgėsi, ar įvertino grėsmes, ar matė, kas vyksta gatvėje, - o jau tada spręsti, kas kaltas. Tam labai praverstų vaizdo registratoriai. Tai dar kartą patvirtina ir nesenas Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, kuriuo moterį, degant raudonam šviesoforo signalui, perėjoje partrenkęs vairuotojas buvo pripažintas kaltu. Būtų jis turėjęs vaizdo registratorių, galbūt, viskas būtų susiklostę kitaip. Aišku, įpareigoti registratorius turėti visus vairuotojus būtų sudėtinga, tačiau tai gerokai drausmintų ir padėtų išaiškinti eismo įvykius bei užkirstų kelią jų falsifikavimui“, - siūlė ekspertas.

Įvertinus tai, kad daugiausia susidūrimų su pėsčiaisiais įvyksta dienos metu, S.Brundza atkreipė dėmesį ir į dar vieną Lietuvos problemą - prastoką perėjų žymėjimą.

„Vairuojant pasitaiko visko - užpuola rūpesčiai, subjūra oras, gatvėse padaugėja automobilių ir t.t. Visa tai blaško, tad būtina, kad pėsčiųjų perėjos būtų gerai matomos, nepaisant besikeičiančių aplinkybių. Vienas iš geresnių pastarojo meto sprendimų - į ryškų geltoną, iš toli matomą, foną įtaisomi pėsčiųjų perėją žymintys ženklai. Jie matomi gerokai iš toliau ir net tamsiu paros metu atspindi šviesą.

Vis dėlto vairuojant dažniausiai žiūrima į kelią, tad šiuo atveju yra pagirtina Kauno iniciatyva, kur prieš dalį pėsčiųjų perėjų buvo nupaišyti apie jas perspėjantys rombai. Jie ne tik atkreipia vairuotojo dėmesį, bet ir informuoja pėsčiąjį apie potencialiai saugų atstumą iki automobilio. Taip, sustoti ir praleisti per perėją einančius pėsčiuosius būtina, tačiau jie ne visada būna pastebimi, stabdymą apsunkina ir slidi kelio danga.

Čia susidūriame su dar viena problema - reguliuojamos perėjos Lietuvoje neturi „zebrų“, kaip tai numato Lietuvos pasirašyta Vienos konvencija ir, nors taisyklės draudžia sustoti ir stovėti arčiau kaip per penkis metrus iki perėjos, ant asfalto nėra šį ar mano siūlytą 3 metrų atstumą žyminčios linijos. Tokios linijos yra Vengrijoje, Lenkijoje, o man valdininkai sako, kad tai daug kainuoja. O kiek kainuoja žmogaus gyvybė? - retoriškai teiravosi pašnekovas. - Be to, niekas neįvertino to, kad kai vienas automobilis sustoja per keletą centimetrų nuo perėjos, važiuojantis iš paskos pėsčiąjį gali pamatyti per vėlai. Sustojus bent per tris metrus, pėstieji matomi jau iš 15-16 metrų atstumo. Padėtų ir ten, kur leidžia eismo sąlygos, prie pėsčiųjų perėjų įrengti gatvių susiaurinimai arba saugos salelės. Tokiu atveju visi važiuotų viena eile ir gatvės kirtimas būtų saugesnis.“

Naktis, tamsa ir kiti pavojai

Kalbant apie tamsųjį paros metą būtina įvertinti tai, kad nors dažniau ant pėsčiųjų užvažiuojama dienomis, būtent naktiniai susidūrimai, paprastai, baigiasi tragiškai. Nors, eksperto teigimu, ir šią problemą galima išspręsti.

„Palyginę Lietuvą ir Vokietiją, pamatysime, kad mūsų krašte pėstieji žūva dvigubai dažniau. Tikėtina, situacija keistųsi, jeigu visi pėstieji būtų matomi. Tam reikia dviejų dalykų - gerai šviečiančių automobilių žibintų ir atšvaitų. Jeigu visi važinėtų naujais automobiliais, pirmosios problemos nebūtų. Bet Lietuvos realijos tokios, kad automobilių parko daugumą sudaro seni ir ne visada tinkamai prižiūrimi automobiliai. Ypač pavojingos yra tos transporto priemonės, kurių žibintai šviečia netinkamai - tiek per silpnai, tiek per stipriai. Pirmu atveju, tamsiu paros metu pėstieji, ypač neturintys atšvaitų, pamatomi per vėlai, antru - akinami kiti vairuotojai, kas irgi gali pasibaigti nelaime. Klausimai išsispręstų, jeigu būtų atidžiau tikrinamos automobilių šviesos ir numatytos aiškios ribos minimaliam ir maksimaliam šviesos srauto stiprumui. Toks pasiūlymas ministerijai buvo teiktas, bet ir vėl liko neišgirstas. Kai toli gražu ne visos mūsų gatvės tinkamai apšviestos, tvarkingi automobilių žibintai tampa gyvybiškai svarbūs“, - dar vieną saugumo keliuose kampą paminėjo ekspertas.

Tęsiant saugumo tamsiu paros metu temą, jis atkreipė dėmesį į tai, kad net atšvaitams Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio.

„Kai norėjau gauti atšvaitų mokyklai, Kelių direkcija pasakė, kad jie - tik senjorams. Na taip, vaikai turi tėvus, kurie jais privalo rūpintis, tačiau visų perkamoji galia yra skirtinga.

O ir pačių atšvaitų dar reikia paieškoti. Bet kurioje didesnėje parduotuvėje prie kasos rasi saldainių, elementų, net prezervatyvų, o atšvaitai, greičiausiai, bus saugiai nukišti į kokį užkampį. Kaimo parduotuvėlėse, tikėtina, jų išvis nebūna, tad sunku išaiškinti eismo dalyviui atšvaito būtinumą, kai jo net rasti negali, - pastebėjo pašnekovas. - Kita vertus, ir turimas atšvaitas dar pats savaime nėra saugumo garantas. Žmogus gali pamiršti jį prisisegti ar, kas pas mus vis dar pasitaiko, prigulęs kelyje užgula ir atšvaitą. Automobilio vairuotojas atšvaitą jei ir pastebės, tikėtina, jau per vėlai... Situacija keistųsi, jeigu atšvaitai taptų neatsiejama kasdienio garderobo dalimi. Juk tikrai juos galima klijuoti ar prisiūti prie drabužių ar net gaminti drabužius su šviesą atspindinčiais elementais, užsakinėti tik tokias moksleivių kuprines ar krepšelius. Sprendimų, kaip didinti saugumą keliuose ir tausoti žmonių gyvybes, tikrai yra. Ir ne visi jie daug kainuoja. Galintys daryti atitinkamus sprendimus asmenys dažniausiai daug kalba, tačiau praktiškai mažai ką padaro. Tai ir lemia, kad tiek eismo įvykių, tiek juose nukenčiančių žmonių skaičius Lietuvoje metai iš metų vis didėja.“

Atšvaitai kaip drabužio detalė? Kodėl gi ne?

Nors per įvairias akcijas atšvaitų išdalinama daug, o būtinybė nešioti tamsiu paros metu yra nuolat primenama, dažnas gatvėje sutiktas asmuo atšvaito neturi.

„Vieniems jie nepatinka, kitiems nepatogūs, tretiems pasimetė. Pasiaiškinimų, kodėl žmonės, o ypač vaikai, dažnai vaikšto be atšvaitų, girdėjome visokių, todėl ir nusprendėme, kad reikia visuomenei pasiūlyti tokius atšvaitus, kurie visada būtų kartu - saugiai ir patikimai pritvirtinti prie drabužių“, - apie iniciatyvos „Būk matomas“ pradžią pasakojo projekto iniciatorė ir ilgametė koordinatorė Jurgita Pocienė.

Pasak pašnekovės, aštuonerius metus vykdomas ir 30 mokyklų per metus aplankantis projektas, nors jam ne visada noriai padeda lėšas lankstinukams ir propagandai skiriančios valstybinės institucijos. Tačiau praktiškai įrodytas jų pasirinkto metodo - atšvaitų klijavimo - veiksmingumas.

„Drabužių toks klijavimas visai negadina. Dar daugiau, klijuojant pasirinktos formos ar spalvos atšvaitą, galima net paslėpti smulkius defektus ar suteikti senam rūbui naują išvaizdą. Be to, kiek teko pastebėti lankantis regionų mokyklose, kuriose mūsų laukia labiau negu didmiesčiuose, kitaip į tokį rūbų puošimą žiūri ir patys vaikai. Netgi berniukai, kurie dažniausiai skeptiškai vertina atšvaitus, linkę jais papuošti savo drabužius. Neretai prie vaikų prisijungia ir į renginius atėję tėveliai ar mokyklų darbuotojai. Matydami tai, kiek leis galimybės, stengsimės savo projektą tęsti ir toliau. Svajonė būtų vieną dieną apklijuoti visų Lietuvos vaikų drabužius. To, galbūt, nepavyks padaryti, tačiau bent jau pasistengsime, kad dalis jų tikrai būtų saugesni gatvėse“, - pažadėjo J.Pocienė.