Perlojos Respublika

Perlojos savivalda vadinama Perlojos Respublika. Jos istorija yra tarsi visos Lietuvos istorijos sutrumpintas variantas. Gebėjimas naudotis savivaldos („teisės savarankiškai tvarkytis pagal įstatymus“) pranašumais pasireiškė 1918 metų rudenį. Ir visai vykusiai. Toks unikalus nedidelės gyvenvietės gebėjimas naudotis demokratija dar tada, kai šis žodis išvis nebuvo girdėtas. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvoje „valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės (bendruomenės) daugumos valios“ vis dar yra vertybė.

Demokratiškai rinkta valdžia

Pirmojo pasaulinio karo baigtis atpalaidavo porą gaivalų, kurių interesų kelyje buvo ir Perloja. Lenkijos ir bolševikinės Rusijos agresiją Perlojai buvo lemta pajusti savo gyvenimu. Perlojiškiai, įpratę organizuotai tvarkytis savo gyvenimą, sutelktai ginti savo teises ir laisvę tiek kovoje už miesto teises, tiek už Perlojos bažnyčios išsaugojimą ir sugrąžinimą, savo būdui liko ištikimi, ir 1918 m.

lapkričio 13 d. susirinkusi parapijos sueiga nutaria paskirti savo valdžią, kuri organizuotų Perlojos parapijos apsaugą ir užtikrintų tvarką. Buvo sudarytas Parapijos komitetas iš demokratiškai išrinktų penkių narių. Pirmininku išrinktas Jonas Česnulevičius, sekretoriumi tapo Zigmas Jonytis, Pavadinimas „Parapijos komitetas“ reiškė, kad jo jurisdikcijai priklausė ne tik pati Perloja, bet visa Perlojos parapija. Taigi, į Perlojos savivaldos, vėliau pavadintos Perlojos respublika, sudėtį įėjo Salovartė, Dvarčiai, Milioniškė, Burokaraistėlė, Trakiškiai, Žiūrai, Pauliai, Mančiagirė, Kaibučiai, Palavysė.

Kariuomenė - būtinybė

Vienas iš pirmųjų Komiteto nutarimų buvo dėl savigynos būrio - Perlojos kariuomenės - parengimo ir padidinimo. Būrio vadu buvo paskirtas Juozas Lukoševičius. Kariuomenės apginklavimui pradžioje buvo surinkta 15 šautuvų ir apie 2000 šovinių. Vėliau ginkluotė buvo papildoma daugiausia trofėjiniais ginklais, atimtais iš vokiečių ar lenkų kareivių. Perlojos kariuomenę respublikos laikais sudarė apie 80 vyrų.

Kovos krikštą jau kaip Perlojos kariuomenė vyrai gavo 1918 m., t. y. netrukus, kai teko vyti nuo klebonijos plėšikaujančius lenkus.

Perlojos valdžia įsteigė ir miliciją. Tiek kariuomenei, tiek milicijai vadovavo tas pats Juozas Lukoševičius. Tai leido operatyviau pavojaus atveju pasirengti gynybai pačioje Perlojoje bei, esant reikalui, skubiau suteikti pagalbą savivaldos kaimams. Buvo pasirūpinta ir miškų priežiūra - paskirti du eiguliai: Romas Svirskas ir Mikas Stoškus. Jie buvo atsakingi ne tik už miško priežiūrą, bet ir statybinės medienos parūpinimą karo padegėliams. Perloja turėjo ir švaros ministrą Zigmą Krivą.

Teismas rėmėsi dekalogu ir sveiku protu

Teisingumo funkcijai vykdyti buvo įsteigtas Perlojos teismas. Teismo pirmininku išrinktas Jonas Česnulevičius. Žinoma, nė vienas iš teisiančiųjų neturėjo teisinio išsilavinimo. Išsilavinimą atstojo autoritetas, juo labiau kad teismo praktikoje iš esmės buvo remiamasi tradicine papročių teise, dekalogu, sveiku protu ir visuomenės gerove. Daugiausia bylų buvo dėl vagysčių, plėšimų. Kalėjimą atstojo špitolės rūsys. Visas Respublikos valdžios aparatas dokumentams tvirtinti turėjo vieną antspaudą - iš pradžių bažnyčios parapijos komiteto, vėliau kunigaikščio Perliaus.

Diplomatinės gudrybės

1919 m. vasarį Perloją užėmė raudonarmiečiai. Kadangi jėgos buvo nelygios, perlojiškiai įsileido bolševikus be mūšio. Šis priverstinis diplomatinis manevras turėjo ir tiesioginės naudos Perlojos savivaldai: bolševikai ginklų neatėmė ir savivaldybės nepanaikino, tik nurodė vadintis „revkomu“. Tad Perlojos civilinė valdžia ir toliau vykdė savo funkcijas. Bet kariuomenė išslapstė ginklus. Raudonarmiečiai Perlojoje išbuvo iki balandžio 26 d.

1919 m. gegužės 2 d. Lietuvos kariuomenės kuopa, paleidusi į Perloją keletą artilerijos šūvių, ją užėmė. Perloja tapo Lietuvos Respublikos dalimi. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Lietuva toli, nauja grėsmė čia pat, ir spręsti vėl tenka pačiai Perlojai.

Lenkų okupacija

Lenkai, 1919 m. balandžio 21 d. užėmę Vilnių, siekė prisijungti visą Lietuvą ar bent jos didžiąją dalį. Jau 1919 m. liepą lenkų raitelių eskadronas „Tatarska lazda“ įsiveržė į Perloją, o rugpjūtį Perloją okupavo lenkų kariuomenė. Okupacija tęsėsi iki 1920 m. liepos 17 d. Perlojiškiams atėjo naujų sunkumų metas. Dabar valdžia buvo lenkų komendantas. Prasidėjo nesibaigiančios pastotės, duoklės, atviri plėšimai, smurtas. Perloja negalėjo taikstytis su tokia situacija. Juo labiau kad rugpjūtį gavo naują kleboną - kunigą Leoną Petkelį - perlojiškiams tapusį ne tik ganytoju, bet ir dvasiniu kovos prieš lenkus vadu. Aplink jį ėmė telktis naujas Perlojos komitetas, brendo planai, kaip išvyti lenkus. Buvo akivaizdu, kad Respublikos dvasia gyva, kol gyvi laisvės ir darnos trokštantys perlojiškiai. Būdami Lietuvoje, bet „po lenkais“ miestelio gyventojai aiškiai suprato, kad ir vėl gali pasikliauti tik savimi. Faktiškai aušo dar vienas, šįkart latentinis, Perlojos Respublikos gyvenimo etapas. Būdama Lietuva be Lietuvos, tarsi niekieno žemė prie demarkacijos linijos, Perloja vėl prisiminė karo taisykles, vėl svarbiausia tapo žvalgyba, sava kariuomenė, ginklai.

Todėl jau 1920 m. kovą Petras Krivas ir Petras Lukšys išplėšė Perlojoje buvusį lenkų ginklų sandėlį ir išnešė 6 šautuvus, 15 granatų ir daug šovinių. Rugpjūčio mėnesį perlojiškiai prie savo miestelio nuginklavo 15 lenkų policininkų ir juos su ginklais (15 šautuvų, 3 revolveriai) bei amunicija (3 vežimai su raštais) pristatė į Varėną lietuvių komendantui. Vadinasi, Perlojos būrys vėl veikė.

Lietuva naudojasi perlojiškių kovingumu

Atnaujinusiu karinę veiklą Perlojos būriu suskubo pasinaudoti Lietuva. 1920 m. rugsėjo 29 d. Jonas Svirskas gavo nurodymą perorganizuoti perlojiškių kovotojus į šaulių būrį, pavaldų Šaulių sąjungos Alytaus rinktinei. Tarp kitų regione veikusių šaulių būrių perlojiškis buvo didžiausias (100 žmonių). Reorganizacija padaryta pačiu laiku - prasidėjo naujas lenkų puolimas. Rugsėjo 30 d. lenkai nuo Marcinkonių pradėjo pulti Varėnos ir Perlojos kryptimi. 1920 m. spalio 3 d. gausios lenkų jėgos puolė Perloją. Šiame mūšyje iš perlojiškių buvo sužeistas Jonas Jonytis. Kovos Perlojos-Varėnos rajone atslūgo tik spalio 5 dieną. Spalio 6 dieną lenkai dar kartą puolė lietuvių pozicijas prie Vartavalakio, bet nesėkmingai. Prie lenkų nesėkmės prisidėjo ir perlojiškiai.

Perlojos kariai atsidėję gynė ne tik Perloją, bet ir visą rajoną. Vadovaujami saviškių (Miko Stoškaus, Juozo Lukoševičiaus) Perlojos kariai, nuo lenkų gindami savo ir aplinkines gyvenvietes, jautėsi tarsi savarankiško administracinio darinio kariuomenė. Šaulių sąjungos vadovybė buvo suvokiama kaip ginkluotės tiekėja ir strategiškai koordinuojanti Lietuvos ir Perlojos kariuomenių dislokaciją bei manevrus.

Paskutinis mūšis

Pamažu situacija ėmė keistis. Būrio vadą Juozą Lukoševičių pakeitė atsiųstas iš Kauno Kazys Tumpa. Tai buvo nelengvas momentas perlojiškiams, visada žvelgiantiems su tam tikru nepasitikėjimu į svetimus. Tačiau latentinės Perlojos Respublikos pabaigą perlojiškių sąmonėje įrėžė košmariškas įvykis: trečdalio Perlojos netektis. 1922 m. pabaigoje atvykęs vienas iš štabo karininkų užsiminė, kad perlojiškiai ir užfrontės būrys pasiruoštų netrukus vyksiančiam tolimam žygiui. Žygis buvo išties tolimas - perlojiškiai 1923 m. pradžioje išvyko vaduoti Klaipėdos krašto. Grįžę iš Klaipėdos jie rado Perloją padalytą - Anošalis jau buvo Lenkija.

1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjungos taryba padalijo neutraliąją zoną tarp Lietuvos ir Lenkijos. Merkio linija, einanti per Perloją, turėjo tapti siena tarp dviejų valstybių, tačiau Lietuva šito nepripažino.  O juo labiau Perloja. Kaip gali gimtojo miestelio dalis, esanti kitoje upės pusėje - Merkio kairiajame krante išsidėsčiusi Anošalis - būti kitos valstybės teritorija? Kai kurių Klaipėdos vaduotojų ten buvo namai! Vienintelė mintis nedavė ramybės Perlojos kariams - reikia išvyti lenkus. Kautynės įvyko 1923 m. vasario 26 d. Perlojiškius įkvėpė parapijos klebonas Leonas Petkelis, o į mūšį vedė Kazys Tumpa. Mūšis giliai įsirėžė perlojiškių atmintin: daugybė pasakojimų variantų dar ir šiandien sklando po Perloją. Pasakojimai apie šį mūšį buvo įvairūs ir prieškario spaudoje. Šio mūšio vertinimą pateikia pats Perlojos šaulių būrio žurnalas: „Tai buvo paskutinis ir patsai nelaimingiausias susidūrimas su priešu“. Abiejų žuvusiųjų - Vinco Kaminsko ir Adomo Dabrilkos tėviškės buvo okupuotame krašte - V.Kaminskas iš Perlojos Anošalies, o A.Dabrilka buvo iš Marcinkonių. Lenkai jų lavonus sumetė į bulvių duobę. Tik Lietuvos karininko Adomėno dėka pavyko šių Perlojos šaulių kūnus pergabenti į Lietuvos Perloją. Abu palaidoti Perlojos miestelio kapinėse, šalia senosios (tuometinės) Perlojos bažnyčios.

Šį mūšį galima traktuoti ir kaip Perlojos savarankiškumo, savivaldos ir suvereniteto pabaigą. Tai buvo paskutinis kartas, kada Perloja organizuotai pasielgė savarankiškai, nepaisydama ir neatsiklausdama centrinės valdžios. O centrinės valdžios planai Perlojos atžvilgiu nebuvo palankūs miesteliui.

Perlojiškiai išliko kitokie

Lietuvos centrinei valdžiai formaliais sprendimais nepavyko Perlojos paversti eiliniu pilku kaimu. Miestelis ėmė stebinti Lietuvą viešųjų statybų užmojais. Tikriausiai tuometiniai perlojiškiai nemokėjo gyventi nedarydami ko nors nepaprasto.

Dar tebevykstant kovoms su lenkais, 1922 metais, buvo sumanyta Perlojoje pastatyti mokyklą. Statybos užsitęsė iki 1927 metų. Nuostabiausias Lietuvos laikų perlojiškių materialinės kultūros palikimas yra per itin trumpą laiką pastatyta naujoji bažnyčia ir Vytauto Didžiojo paminklas.

1927 m. Perlojos klebonu buvo paskirtas kunigas Pranas Cibulskas. Jo pastangomis 1928 m. buvo pradėtos naujos Perlojos bažnyčios statybos.

O jau 1930 m. spalio 4 d. Perlojos bažnyčią iškilmingai pašventino Kaišiadorių vyskupas J.E. Juozapas Kukta. Prabėgus beveik metams, 1931 m. liepos 19 d. jau šventinamas Vytauto Didžiojo paminklas.

Turbūt Perlojos Respublika kaip istorinis faktas („visuomenės reikalo“ - respublikos - valdymo realizacija) ir yra tikroji nacionalinė vertybė.