Sausio 13-ąją vėl minėjome mūsų tiesiog neįtikėtiną vienybę. Likusią 30 metų senumo nuotraukose, vaizdo įrašuose. Iš nuotraukų matai, kaip būsimi aršūs priešai vis dar yra draugai. Kaip žmonės dar neišsidalino sau regalijų, postų, privilegijų. Dar nežino savo likimų. Dar tarpusavyje draugiškai kalbasi. Niekam dar nerūpi nei tavo turtai, nei profesija. Tada buvo tik viena profesija - netapti ištižusiu bailiu.
7 nuotr.
Dabar, jau 30 metų, vis bandome tą stebuklą atkartoti. Bent trumpam. Ir, regis, pavyksta. Bet tik kelioms valandoms. Paskui vėl visi išsiskirsto. Iki kito „vienybės" karto. Vieni išdarda į savo gyvenamąsias vietas senais kledarais. Kiti susėda į savo prašmatnius limuzinus. Broliavimasis baigtas. Pažada greitu laiku „susiskambinti". Bet dažniausiai būna tyla. Ne tas postas. Ne tas rangas. Buvai Tėvynei labai naudingas anuo laiku. Bet kada visa tai buvo?
Laisvės gynėjų dieną mūsų vienybę jau tenka atvaidinti, imituoti. O kartais vaidinant taip persistengiama, kad vienybė tampa tik nevykusiu šaržu. Ar tuomet pagalvojome, kad 2021 metų Lietuvoje kažkas bandys prilįsti prie vakcinos nuo COVID-19 be eilės. Atimdamas dozę iš silpnesnio. Iš „kovidinius" ligonius gydančio mediko. O tu pabandyk, gudruti, 1991 metais pirmasis prilįsti prie tanko. Nė už ką. Per silpnos kinkos.
Vienybę skaldo ir „neužmirštuolės" atlapuose. Ką bendro turi ta „niezabudka" su mumis? Koks Lietuvos didžiavyris, etmonas, kunigaikštis ar įsisegdavo tą gėlytę? Paprastai augančią pagrioviuose ir ten, kur dirvos šlapios. Nebent šio ženkliuko sumanytojai jaučiasi pramirkę nuo ašarų. Tačiau tokios smulkmenos ir rūšiuoja Lietuvos gyventojus į „teisingai galvojančius", „taisytinus" ir „sugedusius". Įsisegei „neužmirštuolę" - ir visi mato, kaip myli Tėvynę. Įsisegei žvaigždutę - ir jau spaliukas. O paskui jau galima slapčia kaulyti skiepo. Kaip sovietiniais laikais - tirpios kavos ir žirnelių. Matyt, kada nors ateis laikas, kai ir patriotizmas bus dalinamas už talonus. Nes idealistų pasekėjai tikrąjį idealizmą visada suvulgarina.
Tada visi bijojo nuvilti savo bendražygių. Pasirodyti bailiu. Neišlaikius įtampos, iš Parlamento pabėgti. O šiomis dienomis iš Lietuvos parlamento politikai bėga. Vieni, Seimo kadencijai nepasibaigus, sprunka į Europos Parlamentą. Kiti, kaip Antanas Guoga, Ramūnas Karbauskis, o praėjusią Seimo kadenciją - Tadas Langaitis, iš Seimo pasitraukia savo noru. Matyt, nusprendžia, kad yra įdomesnių užsiėmimų. Ar staiga praregi, jog partijos vedlys - ne toks. O jais pasitikėję žmonės nerūpi. Jau „atidirbo" per rinkimus.
Dabar individualizmo metas. Net gražiausiais, patraukliausiais šūkiais bendruomenių nesukursime. Nes iškart kils klausimas - su kuo vienytis? Koks yra visų bendras vardiklis. Gal kušetė psichologo kabinete? Gal feisbukas? Tik Sausio 13-ąją tokio klausimo nekyla. Nes per daug likę vienijančių prisiminimų apie tą Pergalės naktį. Bent tądien nesigėdijame būti savo šalies patriotais ir niekas nedrįsta iš mūsų tyčiotis. O jeigu ir laiko kvaileliais idealistais, bent patyli.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
