1 nuotr.

Egidijaus Jankausko asociatyvi nuotr.

Palaukite, o kodėl mes turime ieškoti žiemos? Tai ji susiras mus, kai jai reikės. Tačiau atrodo, kad žiema vis dažniau gyvena kažkur kitur, galbūt - kenčia dėl jai nesuprantamos, bet tikrai jaučiamos žmogaus įtakos spartėjančiai klimato kaitai. Kas ten žino...

Prieš savaitę daug kas įžiebė kalėdines eglutes. Kalėdos yra tokia šilta mums visiems šventė, ir ją pasiglemžė pats nelemčiausias verslas - iš šventų jausmų daromi pinigai ir kvailinami žmonės. Dabar - adventas. Ne metas toms linksmybėms ir šurmuliui, nes tai - labai ne kalėdiška, labai neteisinga. Kažkas ten murma... negi mes ne laisvoj šaly gyvename? Negi negalime daryti, ko tik norime? Darykite. Gruodį švęskite Jonines, išlydėkite ir vėl sutikite gandrus, riškite Žolinės puokštes. Elkitės pagal sąžinę ir išmanymą. Nepykite, galvojantys kitaip, nei aš. Niekam nedraudžiama eglutę puošti bet kada.

Dar pusantros savaitės trumpės diena. Dar bus tamsu. Nedaug šviesos dovanos ir pats vidudienis. Tačiau mums neturi būti tamsu, nes matydami, kaip gyvena gamta, turėtume iš jos mokytis žvalumo ir geros nuotaikos. Taip gyvena ir visi jos vaikai.

Kad nuotaika būtų gera per tirščiausią metuose tamsą, mes galime ją prisijaukinti. Arba - patys prijunkti, priprasti prie jos. Ar tai sunku? Tikrai ne. Tik gal ne visiems priimtina tą daryti pavieniui, nes kai kas tamsos bijo ar bent jau vengia, susidūrę vienu du su ja jaučiasi nejaukiai. Nakties oras, prisodrintas miško aromatų, jaukus girios medžių šnabždėjimas, kažkieno atsargūs žingsniai jus tikrai pavilios; tik reikia eiti tyliai, neskubant, nesikalbant. Arba - kalbantis pašnibždomis, nes mes neturime teisės ardyti girios pasaulio nakties ramybės. Tokie pasivaikščiojimai naktyje negali nepatikti. O grįžimas į „šviesos“ pasaulį - taigi, po plieskiančiomis lempomis, bus lyg ir didelio džiaugsmo nedovanojantis dalykas. Po kelinto tokio pasimatymo su tamsa jūs apie ją galvosite kitaip, nes žinosite ir išmanysite kur kas daugiau.

Šį rudenį vyliausi pamatyti didelius svirbelių pulkus. Primenu: tai toli šiaurėje gyvenantys, perintys paukščiai, kurie kai kada skaitlingais pulkais ima plūsti į mūsų platumas. Čia būna jų žiemavietės, savotiškos „dausos“, nors kai kada svirbelių pulkai pasiekia net Italiją. Taigi, laukiau svirbelių ir, tiesą sakant, sulaukiau. Šiemet jų pulkeliai pasitaiko retai, jie negausūs. Tačiau jie yra! Ventės rage jų sužieduotos jau kelios dešimtys. O aš prieš savaitę Vilniuje aptikau vienišą svirbelį - kažkokį mažai besidomintį pasauliu, nebaikštų. Plunksnos ant jo kaklo buvo sulipusios, o tai - ženklas, kad paukščio būsena prasta. Be to, vienišas svirbelis gamtoje negyvena, jie - pulko paukščiai. Todėl žiūrėjau į paukščiuką, jį fotografavau, o širdy telkėsi gailestis. Tik kuo aš čia dėtas, tai - gamtos vaikas, ne žmonių.

Gruodis dar neatnešė žiemos, nors buvo ir ledelio, ir snaigių. Žiema - visai kas kita. Kol kas jos nebus, bet kas ten žino, kaip mūsų kraštas atrodys ir kuo gyvens po Kalėdų ir Naujųjų metų?