1 nuotr.Kiekviena lapkričio diena mus neša į vis gilesnę tamsą, kaskart prarandame po ketvertą minučių šviesos ir galime galvoti, kad tai - labai svarbu. Jei ne, kodėl taip skubama?
Iki giliausios metų tamsos - mėnuo su trupučiu. Rudeniui reikia baigti savo darbus, paruošti gamtą žiemai. O po gruodžio vidury auštančių trumpiausiųjų dienų gamtos metų ratas mus vėl pradės nešti šviesos link. Taigi, vyksta ypatingi, bet visai ne stulbinantys pokyčiai; šiaurinio pusrutulio metų laikų kaita labai kontrastinga, ryški, bet mūsų nestebinanti. Jeigu jums atrodo, kad šiame procese suradote kažką nepaprasto, galite džiaugtis - jūs pradėjote domėtis savo aplinka, gamta. Iš tikro, ši savybė lietuviams buvo įprasta, drįsčiau sakyti - įgimta. Ilgainiui beveik visas didysis bendravimo su gamta paveldas buvo prarastas, ir tai įvyko ne tik sovietiniais laikais. Ko gero, daugiausia žalos padarė naujosios technologijos. Jos savo juodąjį darbą atliko - ištrynė tradiciškumą, pastabumą, įžvalgumą. Net atmintį, nes šių dienų patirtis rodo, jog ką nors „nešiotis“ atmintyje yra ne tik nepopuliaru, bet ir keista...
Taigi, jeigu stebėsimės lapkričio pradžioje iškritusiu sniegeliu, šlapdriba, nebūsime atradę nieko naujo: taip nutinka dažną rudenį. Jei mūsų kieme pražydo kiaulpienės ir kiti augalai - ši naujiena jau kitokia, nes žydėjimo metas su lapkričiu nesuderinamas. Jei šiltą popietę ore plazda „vasaros“ drugiai citrinukai, spungės ar admirolai - žinia maloni, būdinga ir vėlyvam rudeniui. O ko neturėtų būti? Ką laikytume šiam laikui svetimu reiškiniu? Ko gero, sunku įsivaizduoti lapkrityje gimusius žvėrių ir išsiritusius paukščių jauniklius. Atrodo, kad net tai ilgainiui gali tapti tikrove. Žmogaus veikiamas klimatas keičiasi sparčiai ir daug kur Europoje didžiosios antys peri visus metus, nėra vieno jų dauginimosi ciklo; pavyzdžiui, Britų salose ančių ir karvelių keršulių jaunikliai randami visus metus. Mūsų miestuose jau per Kalėdas padedami pirmieji naminių pelėdų kiaušiniai (jaunikliai pradeda skraidyti kovo pradžioje) ir tuo vis mažiau stebimės, tai tampa norma. Netinkamu tokių pokyčių pavyzdžiu reikėtų laikyti visus metus randamus miesto karvelių jauniklius, nes šie paukščiai - naminiai, tik „bešeimininkiai“, gyvenantys vien greta žmogaus ir išliekantys žmogaus dėka. Vietose, kur yra per šalčius šildomos ir paukščiams prieinamos palėpės, o aplinkoje gausu lesalo, miesto karveliai peri visą rudenį ir visą žiemą. Beje, dar visai neseniai labai panašiai gyveno ir veisėsi šernai - dirbtinai šeriamų žvėrių populiacija iš esmės buvo pakeitusi biologiją, šernės jauniklius vesdavo bet kuriuo metų laiku. Regis, afrikinio kiaulių maro poveikis gerokai pakeitė, sakytume - „natūralizavo“, šernų santykius. Dabar jų dryžuotų jauniklių lauksime tik pavasariop...
Prieš savaitę Žuvinto rezervato direktorius pranešė stebėjęs šelmeninę kregždutę. Tada dar tvyrojo užtrukusios „bobų vasaros“ šiluma, tačiau pavėlavusi kregždė vis tiek atrodė neįprastai - ne jų metas skraidyti spalio gale. Lapkritį taip vertinsime užsilikusias pečialindas, devynbalses ar kieles, taigi - vasaros paukščius. Turime žinoti, kad tokių individų būna negausiai, jie pavieniai, o visi jų gentainiai iškeliavo laiku. Koks likimas laukia tų užsilikusiųjų? Vieni suspės iškeliauti pavymui saviesiems.
