1 nuotr.Šiandien didelė metų šventė - rudens lygiadienis, Lygės. Kažkada mūsų protėviai ją švęsdavo, šiam metui būdavo priskiriama labai daug ženklų ir požymių. Dabar į viską žiūrime paprasčiau, tiesa, daug kas lygiadienio visai nežino, nejaučia ir jo svarbia metų atžyma nelaiko. Na ir tegul...
Lygiadienį jau antrąkart šiemet naktis susilygina su diena - taip jau buvo kove, kai 12 valandų šviesos laikėme didžiausiu stebuklu. Dabar, nuo Joninių praradus daugiau kaip 5 valandas šviesos, tokią datą sutinkame be ypatingo entuziazmo, nes žinome, kad trejetą mėnesių lauksime žinios apie gimusią pirmąją naujos šviesos minutę.
Kad ruduo prasideda tik dabar, šiemet abejoti nereikia: ką tik baigėsi tikrai vasariški orai ir mes gyvename jų įspūdžiais. Iki šiol nematėme šalnų, neregėjome šaltų naktų - vasara ir tiek! O kaip pereiti į rudenį?
Rudens jaukintis nereikia. Jis pats ateina, išsiskleidžia, užima visus kampelius ir pakampes, įsiropščia į medžių viršūnes, grybšteli dangų ir nusileidžia į vandenį. Ilgėjanti naktis atlieka rudens užduotis. Kuo daugiau tamsos, tuo sparčiau vėsta žemė ir vandenys. Ar žinote, kad rugsėjo 21 d., taigi - užvakar, buvo šventas Matas arba Mataušas.
Kažkada buvo sakoma „...po švento Mataušo žemelė ataušo..." ir po šios dienos jau nesimaudydavo ežeruose ar upėse, nevaikščiodavo basi. Žinoma, galėjo būti visokių metų, o ir niekas nesusekdavo, kaip laksto piemenukai, kas ten kur maudosi, o kas - ne. Bet taip žmonės tikėjo ir sakė. Čia panašiai kaip su pavasario metui taikomu posakiu, kad ant žemės sėdėti galima tik po griaustinio, nes tada, atseit, iš žemės išeina pašalas, nėra pavojaus peršalti ir susirgti.
Ilgėjanti tamsa skubina skristi paukščius. Nors daug jų keliauja naktimis, tačiau ir tai, ką matome mes, dažnai priverčia dar kartą permąstyti savo žinias apie gamtos didybę - iš kur visi šie nenutrūkstantys pulkai? Kur jie išperėti, užauginti? Juk, sakytum, nė vienam miške šakos nuo paukščių nelūžta, jų vis mažiau. Bet ne - skrenda. O, kad nors pusė jų sugrįžtų...
Ne šiaip toks atsidusimas - paukščiai kažkur pradingsta, ir pavasarį nematome jų pulkų. Šiais laikais į daugelį klausimų atsakyti lengviau, nes žmonės į interneto erdves kelia ne tik gražius savo darbus. Kaip dar galima pavadinti nuotrauką, kuri neseniai buvo publikuota: Libane, šalyje, esančioje mūsų paukščių kelyje, ant virvelių kybo gal visas tuzinas negyvų volungės patinėlių - ką tik tai buvo vieni nuostabiausių giesmininkų iš Lietuvos (o gal iš Estijos, Latvijos, Suomijos) miškų.
Išperėję per vasarą vienintelę vadą jie skrido į Afriką ir... Tai ne medžioklė! Tai - ne alkanų žmonių užsiėmimas, nes kam būtų mėtomos krūvos Libane nušautų gandrų, mažųjų erelių rėksnių ir kitų „nevalgomų" paukščių. Tai sunkiai nusakomas naikinimo karštis, šišas. Tokį dabar matome kasdien... Tiesa, o volungės? Ne, jos nušautos ne šiaip sau: tikriausiai mažai kas žino, kad arabų pasaulyje šio paukščio kepsnys (atseit) turi vyrams naudingų medžiagų. Bet gal jie galėtų trūkstamų papildų nusipirkti vaistinėse?
Per gražus mūsų ruduo. Tačiau ir paukščių, naikinamų ir niekinamų, gaila. Kas gali jiems padėti, jeigu negalime mes? Kam dar gali rūpėti tie, kurių niekas negina?
