Pažinti paukščius gyvenimo negana

- Esate išleidęs daugybę knygų, padaręs daugybę fotografijų, filmų apie paukščius. Ar jums pačiam dar yra neatrastų dalykų apie juos?

- Pažinimas yra tęstinis procesas ir jis niekada nepasibaigia. Be abejo, po daugelio metų buvimo kartu su paukščiais dabar viskas paprasčiau. Pavyzdžiui, pirmosios gervių gyvenamos vietos Čepkeliuose ieškojau keletą pavasarių, o dabar panorėjęs rasti šių paukščių gūžtą užtrukčiau valandą kitą. Tačiau gyvatėdžio neaptinku iki šiol, nors šis retas plėšrusis paukštis jau daugelį metų plakasi raisto apylinkėse. Vieno gyvenimo pakanka, kad detaliai ištirtum pasirinktų sparnuočių gyvenamas vietas, jų biologiją, mitybą ar pagrindines elgesio ypatybes. Tačiau iškils begalė specifinių klausimų apie poros bendravimo subtilybes, jų gyvenamą teritoriją ir klajones, gausumo svyravimo ypatumus. Ne be reikalo sakoma, kad kuo daugiau sužinai, tuo daugiau iškyla naujų klausimų.

- Kiekvienas gamtininkas turi savo mėgstamiausią tyrimų objektą, žvėrį, paukštį. Kas šis objektas yra jums ir kodėl?

- Neabejotinu prioritetu išskirčiau plėšriuosius paukščius, kuriems atidaviau daugiausia gyvenimo metų, su jais patyriau daugiausia įvairių išgyvenimų. Nuo pat jaunystės esu gana uždaro būdo, neapsuptas draugų kirbinėmis, todėl tarp atšakių, slaptingų ir labai sunkiai tiriamų paukščių ieškojau sau vietos gyvenime. Klampodamas klampynėse, besiropšdamas į medžių viršūnes, tūnodamas slaptavietėse prie plėšriųjų paukščių buveinių ar jų mitybos vietų, atsikratydavau energijos pertekliaus, praturtėdavau dvasiškai ir patirdavau neišdildomų įspūdžių. Dar ir dabar galiu pasakyti, kad ten, tarp šių paukščių, o ne tarp žmonių, jaučiuosi geriausiai. Plėšrieji buvo svarbiausi, tačiau daug laiko, jėgų esu skyręs ir kitų miško bei pelkių paukščių tyrimams - juodųjų gandrų, gervių, kurtinių, tetervinų, didžiųjų apuokų, stulgių ir kitų retesnių, slaptingesnių sparnuočių.

- Kaip atrodo gerų kadrų paieškos?

- Tikras ornitologas, kaip ir bet kurios kitos profesijos ar specialybės profesionalas, savo pamėgtame darbe suranda gyvenimo prasmę ir jam atsiduoda visa esybe. Tad nėra prasmės kalbėti apie bemieges naktis, paromis slėptuvėse pratūnotą laiką ir panašius dalykus. Nesu profesionalus fotografas ar, gink Dieve, režisierius, todėl šias menines išraiškos priemones naudoju tik tam, kad iliustruočiau savo, kaip ornitologo, darbą ir paukščių gyvenimą. Norint padaryti gerą kadrą, reikia išspręsti keturių žodžių, prasidedančių raide „k“, kombinaciją. Fotografuojant reikia žinoti, ką, kur, kada ir kaip fotografuoti. Tad labai paprasta, linkiu sėkmės. Tai pabandę padaryti ir sužinosite, kiek reikia turėti žinių, laiko, pastangų ir sėkmės. Šiuo pomėgiu užsiimu daugiau nei 40 metų, bet nesu įsitikinęs, kad jau padariau tą norimą kokio nors paukščio, žvėries, roplio, vabzdžio, augalo, grybo ar gamtovaizdžio fotografiją.

Netikiu, kad galima būti geru gamtos fotografu gerai nepažįstant gamtos. Nebent turi krūvą pinigų, ir tave už rankos vedžioja patyrę gamtininkai, viską pakišdami tarsi ant lėkštutės. Deja, tokių „gamtos fotografų“ jau užsiveisė ir Lietuvoje. Šiuo metu labai išpopuliarėjo gamtos, o ypač paukščių fotografavimas. Tautiečiai šiek tiek prasigyveno, įsigijo geros technikos ir patraukė į gamtą. Tai gražus pomėgis, tačiau visada reikia atminti, kad nepatyręs ir azartiškas fotografas gali pridaryti daugiau žalos negu brakonierius su šautuvu. Begalinis noras pasižymėti ir pasipuikuoti prieš kitus, savo neišmanančios nosies kaišiojimas į paukščių tuoktavietes, prie paukščių lizdų gali turėti pragaištingų pasekmių. Laimei, dabar fotografai buriasi į savitas bendruomenes, kur vienas kitą „protina“ ir stabdo. Tačiau kartu tas bendravimas ir atsirandanti konkurencija skatina daryti vis retesnių sparnuočių, vis geresnės kokybės iš arčiau padarytų nuotraukų, o tai kelia pavojų paukščiams. Jau dabar žinoma vietų, kur fotografai būriuojasi į eilę siekdami nufotografuoti vieną ar kitą retesnį sparnuotį. Nors deklaruojama, kad nereikėtų fotografuoti šalia paukščių lizdų, akivaizdu, kad daug fotografijų padaroma šalia lizdų. Fotografuojant retuosius paukščius, šiuo metu įteisinta leidimų sistema, tačiau šio pomėgio kontrolė yra nepakankama, o leidimai išduodami be reikiamo pagrindo. Manyčiau, kad retesnius paukščius fotografuoti turėtų būti suteikta teisė tik tiems fotografams, kurie būtų išklausę atitinkamus mokymus apie fotografavimą gamtoje. Leidimus fotografuoti retus ir pažeidžiamus paukščius reikėtų išduoti tik tiems, kurie turi aiškų apibrėžtą tikslą - vykdyti gamtosauginius ar šviečiamuosius projektus.

- Kokių šiandienos iššūkių patiria retieji paukščiai? Kaip visuomenė gali prisidėti prie to, kad retos rūšys išliktų?

- Įvairių rūšių paukščiai žemėje gyvena milijonus metų. Jie prisitaikę prie buveinių ir klimato kaitos, žemynų judėjimo, gaisrų ar sausrų, bet daugelio rūšių sparnuočiai nesugebėjo prisitaikyti prie mūsų, žmonių. Tad daugelis paukščių problemų kyla dėl mūsų veiklos. Akivaizdu, kad paukščius išsaugoti labai paprasta - tereikia mažinti savo norus ir poreikius. Jeigu per miškus ir pelkes nutiesime greičiausius ir tiesiausius kelius, jei iškirsime visus brandžius miškus ir pinigėlius susižersime, jei į pelkes, paskutines mažiausiai žmogaus paveiktas natūralios gamtos oazes, nutiesime pažintinius takus ir ten miniomis suplūsime, jei atgaivinsime visas sovietiniais laikais įrengtas melioracijos sistemas, jei ir toliau durpes kasime neįkainojamos vertės Aukštumalos, Mūšos tyrelio ir kitose pelkėse, jei visas paežeres apstatysime, jei visus laukus išarsime, o natūralias pievas sukultūrinsime, tai retųjų rūšių ir neturėsime. Ne tik retųjų, vieną dieną apsidairę pamatysime, kad likome vieni, kaip musių lervos ant mėšlo krūvos. Deja, dėl neišmanymo neretai bėdų paukščiams pridaro ir patys gamtininkai. Tad kartais pusiau liūdna, pusiau optimistiška gaida prasitariu - nepaisant visų mūsų pastangų išsaugoti retuosius paukščius, jie vis tiek išliks.

- Apie paukščių intelektą sklando daug mitų. Tai kuris gi paukštis yra intelektualiausias?

- Pats sumaniausias, mano galva, mūsų krašto sparnuotis yra kranklys, kuris yra iš guvios varninių paukščių šeimos. Kranklius daug laiko esu stebėjęs gamtoje, ne vieną jauną paukštį esu užauginęs namų sąlygomis, tad juos gerai pažįstu. Pagal šio bendruomeniško paukščio elgesio savybes ir psichiką jį statyčiau greta su šunimi, kuriam būdingas prisirišimas prie žmogaus, nuovoka, švelnumas, smalsumas, atsargus elgesys su namiškiais. Kranklys vienu snapo kirčiu gali užmušti kiškutį, bet manasis augintinis tupėdamas ant peties švelniai pešiodavo blakstienas ir neabejodavau, kad jis neiškabins akies, kieme žaisdavo su palikta mažamete dukra ir žinodavau, kad jos nenuskriaus, jis lydėdavo mane išvykose po gamtą, neatsilikdamas ir sekdamas tarsi ištikimas šuo. Kranklys bendraudavo su aplinkiniais žmonėmis tarsi su savais gentainiais - meilindavosi, žaisdavo, pykdavo ar net kerštaudavo.

Vargu ar verta kalbėti apie paukščių intelektą. Jie vadovaujasi pastabumu, klausa, vienokia ar kitokia gyvenimo patirtimi, instinktais. Nevertėtų paukščių sužmoginti, kaip žmonių supaukštinti ar sušuninti.

- Sakoma, kad prisiekusiems gamtininkams svarbiausia gamta ir darbo rezultatai, tik paskui jų pačių saugumas. Ar tai tiesa?

- Neabejoju, kad gamtoje yra daug saugiau negu kokiame didmiestyje, kur tave automobiliu gali pritrėkšti koks girtuoklis ar „erelis“. Žinoma, kad ir gamtoje būnant atsiranda savitų iššūkių ir pavojų. Jeigu neatsargiai elgsiesi, gali įlūžti ar iškristi iš valties ir nuskęsti, gali iškristi iš medžio ir užsimušti, gali būti persmeigtas šerno ar briedžio, gali būti pakirstas erkės įkandimo, gali tiesiog peršalti ir susirgti. Tačiau kiekvienas iš mūsų save saugome ir mylime, tad tokie atsitikimai nutinka gana retai. Kaip žinoma, gamtininkai dažnai yra emocingi, savo tikslo siekdami netausoja sveikatos, neretai nepaiso elementaraus saugumo. Tačiau tokių žmonių yra visose gyvenimo srityse.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas““