Pavasaris atneš Velykas

Ilgai laukta šiluma beregint suplėšė daugelio medžių ir krūmų pumpurus, pažadino vabzdžius ir paukščius, žvėris. Dabar jau nėra ko laukti, viską turime. Todėl žvalgykimės kiekvienos dienos naujienų ir gyvenkime su jomis. Iš karto perspėju: kaip beskubėsite, regėsite tik mažą visos pavasario gimimo ir kilimo aukštyn šventės dalį. Pavasaris yra per didelis, tiesiog - neapglėbiamas, neaprėpiamas.

Šiemet Velykos jau vėlyvos, nors ir ne pačios vėliausios. Tačiau tokia jų vėluma padės lengviau pažinti vieną svarbų Velykų atributą, be kurio ši šventė, ko gero, ir švente nebūtų. Tai margučiai.

Mokslininkai etnologai ir etnografai nuveikė labai didelius darbus tirdami, studijuodami margučių raštus ir simbolius. Tačiau kol kas niekas neparašė esminio darbo (sakykim, storos, visiems labai aiškiai „išguldytos“ monografijos) apie tai, kad margučius marginti ir puošti mes išmokome iš paukščių. Kaip tai įvyko, kada žmonės sugalvojo laukinių paukščių kiaušiniams, renkamiems maistui, suteikti ypatingą svarbą ir išreikšti ją simboliais ir spalvomis.

Ne paslaptis: paukščių kiaušinius valgė patys seniausi mūsų protėviai, šis maisto objektas buvo ir tebėra pats sveikiausias, nes tikras, nes - iš gamtos. Taigi, kiaušiniai būdavo renkami ir valgomi, tik jų naudojimas trukdavo trumpai. Pavasarį dar neužperėti švieži kiaušiniai mūsų platumose būna 1-1,5 mėnesio. Šiltesnio klimato zonose - net dar trumpiau. Kadangi mūsų tolimi protėviai nebuvo labai reiklūs maisto kokybei, buvo valgomi ir jau gerokai paperėti kiaušiniai.

Tačiau iš lietuviško ežero švendryno parsinešti laukio, anties ar žąsies, iš dirvono - pempės kiaušiniai būdavo vertinami jau kitaip: jie turėjo būti švieži. Apžiūrinėdami paukščių kiaušinių lukštą, žmonės rasdavo jame taškus ir dėmes, kai kurios jų sutapo su naktį regėtų dangaus šviesulių išsidėstymu. Kituose kiaušiniuose išvagotos siūlelės priminė toteminį gyvį žaltį, o fantazija padėdavo rasti dar ir kitokius vaizdus bei reiškinius. Pabandę piešti kiaušinio lukšte, žmonės atkartodavo matytus vaizdus, taip pavaizdavo ne tik žaltį, saulę ir mėnulį, bet ir gyvybės medį, kiaušinį, iš kurio radosi visas pasaulis.

Šiandien apie tai nesusimąstome. Matyt, nedaug kas yra matęs „tikrus“ laukinių paukščių kiaušinius. Ką ten laukinių - ar ant dažno šventinio stalo šiandien išvysi taškuotą kalakutės kiaušinį? O patarškos, kuris taip pat taškuotas ir su labai stipriu lukštu, tokiu margučių daužymo varžybose gali įveikti visus.

Taigi Velykos neliks be margučių. Tik nereikėtų pirkti jau nudažytų kiaušinių ar juos „puošti“ visokiais pigiais lipdukais. Jei jau negalite kitaip, negadinkite sau šventės, ant stalo pintinėlėje tarp žolynų padėkite nemargintus kiaušinius.

Balandis dar turi laiko gražiems ir svarbiems darbams. Po Velykų sugrįš gegutės (nepamirškite nešiotis pinigėlių, kad gegutė jūsų tuščiomis „neužkukuotų“), ore nardys kregždutės. Iki žalio pavasario liko visai nedaug.