Pavasario nedrąsios užuominos

Todėl jo nesitikėkime užgriūnančio, apgaubiančio šiluma ir siūlančio užmiršti žiemą - taip nebūna. Pavasaris ateina palengva ir sunkiai, savo tikslui įgyvendinti skirdamas labai daug pastangų. Gamtos vaikai tą supranta, ir net didžiojo džiaugsmo akimirkomis išsaugo dalelę atsargumo - kiekvienos jų rūšies patirtis primena, kad yra buvę visokių, net lemtingų įvykių. Todėl jiems būtina ruoštis, o jeigu to nepavyktų padaryti, kažkaip išgyventi.

Neries properšose stebiu antis klykuoles ir didžiuosius dančiasnapius - jiems labai gera, jie nardo, siaučia, o po to kyla į orą ir skraido pirmyn - atgal, nes metas rinktis poras. Šis pocesas užtruks, perėjimo metas dar negreitai. Todėl ir paukščiai devynis kartus pasvers, nes santykis tarp patinų ir patelių labai nevienodas. Štai filmų apie gamtą kūrėjas Vytas Jankevičius, ilgai stebėjęs didžiuosius dančiasnapius, pranešė savo abejones dėl sėkmingų šių paukščių piršlybų - jo matytoms 9 patelėms asistavo 3 patinėliai. Klykuolių santykis kitoks, jų patinų ir patelių maždaug po lygiai. O štai didžiųjų ančių gaigalų visada daugiau: prieš keletą dešimtmečių skaičiuojant žiemavietėse Lietuvoje buvusius paukščius, gaigalų rasta 3 kartus daugiau nei antelių. Ar gali taip būti? Gali, nes daug perinčių ir jauniklius vedžiojančių ančių (patelių) sumedžioja plėšrūnai, gaigalai šeimos rūpesčiais nesidomi ir gali labiau rūpintis savo saugumu.

Kaip lėtai begimtų pavasaris, kaip atsargiai, tačiau daugeliu atvejų mums tai gali būti labai apgaulinga - ne paslaptis, kad daugelio įvykių ir procesų mes nespėjame „sugaudyti", pamatome tik praėjusias paukščių ir žvėrių tuoktuves, stebime jau ūgtelėjusius jauniklius, o augalus randame peržydėjusius. Galima teisintis nesant laiko. Tačiau toks pasiteisinimas nieko nekeičia - patys esame kalti, kad būname tokie nepastabūs, nežingeidūs, negirdintys ir nematantys, neužuodžiantys to, kas vyksta. Taigi, praėjo viena kovo savaitė, o ką mes galime pasakyti apie gamtos įvykius? Negirdėtus iš kitų lūpų, ar regėtus televizoriuje, bet patirtus mūsų pačių. Ar tam reikia ypatingo pasiruošimo? Nusiteikimo? Ne, tai labai paprasta.

Tik pagalvokite: šimtai tūkstančių šalies gyventojų kasdien važinėja iš vieno miesto į kitą ir gali matyti, kaip jų kelionėje pasikeitė sniego danga, ledas. Jie visi yra geriausi naujienų pranešėjai. Ar jie apie tai papasakoja savo šeimoms? Draugams ir pažįstamiems? Ar jie mato lapes, išėjusias prie kelio, stirnas želmenyse ir kurapkas, taikiai lesinėjančias pakelėse? Na, negali jų nematyti... Negi jie nepamatys pirmojo gandro, pempių, pražydusių žibuoklių ir rūtenių? Negi jų nefotografuos ir nesiųs savo pažįstamiems, nešdami džiugią žinią: mūsų namuose jau pavasaris!

Kiekviena tokia žinia yra liudijimas, kad mums rūpi, kas vyksta gamtoje, kad mes neabejingi gražiems ir ne visada sėkmingiems jos darbams. Tačiau kuo giliau pažinsime gamtą, tuo supratingesni būsime. Tegyvuoja pavasaris, kurį mes norime pažinti!