Pasitaiko gyvenime akimirkų, kai įgimtas savisaugos instinktas ima ir „nesuveikia“. Kad taip gali atsitikti, patvirtino kaunietis Paulius Šepetauskas, prieš pustrečių metų išgelbėjęs skęstantį vyrą. Didvyriškai pasielgęs vaikinas tik gerokai vėliau susimąstė, kuo viskas galėjo baigtis, jei vandenyje jam pačiam būtų pritrūkę jėgų. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kitąkart panašioje situacijoje Paulius nelaimėlį paliktų bėdoje.
Nuo tos dienos praėjo jau daug laiko, bet adrenalino atsargomis organizmą ilgam aprūpinusį įvykį P. Šepetauskas prisimena iki šiol. Ir - su visomis smulkmenomis. „Tokių dalykų pamiršti neįmanoma“, - šypteli vaikinas.
Laiminga pabaiga
2009 metų gegužės 12-osios popietė. Oras - puikus, pavasariškas, tad keturi tuomečiai Kauno Jėzuitų gimnazijos abiturientai po pamokų namo nesiskirsto - patraukia prie Neries. Pasivaikščios, apsitars dėl Paskutinio skambučio šventės, kuri jau visai čia pat. Nejučia vaikinų akys nukrypsta į upę. O siaube! Galinga sūkurinė srovė, sukiodama ir vartydama lyg šapelį į šalis, plukdo žmogų! Nelaimėlis dar gyvas, bet pagalbos nesišaukia - toks nukamuotas!
Jaunuoliai apsisprendžia akimirksniu - bandys išgelbėti. Paulius kareivišku greičiu nusimeta viršutinius rūbus ir šoka į ledinį vandenį. Prisiiria prie vyro, bet stipri srovė nubloškia šalin. Plaukia pasroviui, bando sučiupti skenduolį iš antro, trečio karto. Pagaliau pasiseka! Bet dabar Pauliui prireikia dvigubai daugiau jėgų. Vargais negalais abiem pavyksta pasiekti krantą. Čia jau laukia greitoji pagalba. Ji žmogų išveža į ligoninę, o Pauliui ir jo draugams jau ne Paskutinio skambučio šventė galvoj... Kvapą gniaužiančio įvykio sukrėsti moksleiviai net pamiršta pasidžiaugti, kad viskas baigėsi laimingai.
Ne dėl ordino
Pasiaukojantis Pauliaus žygdarbis neliko nepastebėtas. Vaikinas ir jo bendramoksliai buvo gražiai pagerbti gimnazijoje, per Paskutinio skambučio šventę. Apie tai rašė spaudos leidiniai, rodė televizija. Pauliui, kaip pagrindiniam gelbėtojui, prezidentė skyrė valstybinį apdovanojimą. Be abejo, visa tai malonu. Bet - tikrai ne svarbiausi dalykai, kodėl Paulius tąkart rizikavo savo sveikata ir net gyvybe.
„Ne dėl to, kad kas nors kada nors apdovanos, ordiną ar medalį įteiks, į upę šokau - tiesiog norėjau nelaimėje atsidūrusiam žmogui padėti, negalėjau pasyviai stovėti ir žiūrėti, kaip žmogus skęsta. Bet kuriuo momentu jis galėjo panirti po vandeniu ir nebeiškilti, - nuoširdžiai pasakoja 22-ąjį gimtadienį vos prieš porą dienų atšventęs P.Šepetauskas. - Daug kas manęs po to klausė - kaip neišsigandau, nepabijojau, juk toje vietoje Neris labai srauni, gili, tuo laiku - ir patvinusi... Kartais net ir pats save pagaunu apie tai galvojant, nes plaukti nors ir moku, geras plaukikas niekada nebuvau.
„Tik vėliau sužinojau, kad tas vyras pats nuo tilto į upę nušoko, - prisimena jaunuolis. - Gal dėl to jis, kai traukiau iš vandens, toks nepatenkintas buvo, kad stengiuosi padėti... Bet gal dabar jau džiaugiasi, kad tada išgyveno, gal geriau psichologiškai jaučiasi, gal laimingesnis? Labai norisi tuo tikėti.“
Iš Lietuvos bėgti nesiruošia
Paulius šiuo metu - Aleksandro Stulginskio universiteto (buvusio Lietuvos žemės ūkio universiteto) trečiojo kurso studentas, būsimas žemėtvarkininkas. Mokslai jaunuoliui sekasi puikiai, dar pusantrų metų - ir turės bakalauro diplomą. Paskui - magistrantūros studijos. Vaikinas dar tvirtai neapsisprendęs, kokią magistrantūros studijų kryptį pasirinks, bet jau tikrai žino, kad studijas tęs tik Lietuvoje. Ir darbo čia po mokslų ieškosis - jokių airijų, ispanijų ar anglijų. „Žinau, kad daug jaunimo baigę aukštąsias mokyklas kelia sparnus į užsienį, kur atlyginimai mokami didesni, bet aš to tikrai nedarysiu, - tvirtai ištaria jis. - Kas bus, jei visi jauni žmonės iš Lietuvos išvažiuos!“
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
