Paspirtukai - mada be taisyklių?

Gatvėse - tūkstančiai naujų transporto priemonių

Paspirtukų „virusą“ į Lietuvą užnešė dalinimosi paslaugą teikiančios įmonės, nes nusipirkti kelis šimtus eurų kainuojančią transporto priemonę galėtų toli gražu ne kiekvienas. Kai būtinybę pirkti ir prižiūrėti paspirtuką pakeitė galimybė naudotis, mokant tik už kelionės laiką, paspirtukininkų skaičius ėmė augti geometrine progresija.

Pasak „CityBee“ vadovo Luko Ylos, šiemet buvo pirmieji metai, kai įmonė teikė elektrinių paspirtukų dalijimosi paslaugą.

„Sezono metu (balandžio 2 d. - spalio 16 d.) elektriniai paspirtukai buvo prieinami keturiuose miestuose: Vilniuje (1200 vnt.), Kaune (200 vnt.), Klaipėdoje ir Palangoje (100 vnt.). Per sezoną jais pasinaudojo 82 tūkst. klientų, atlikusių beveik 0,5 mln. kelionių. Iš jų buvo vos 8 atvejai, kai fiksuoti nedideli draudiminiai nelaimingi atsitikimai. Rezultatą vertiname ypač palankiai ir džiaugiamės, kad mūsų klientai yra atsakingi paspirtukininkai“, - sakė L.Yla

Vis dėlto jis akcentavo, jog įmonė taiko nulinę svaigalų toleranciją. Paaiškėjus, kad elektrinį paspirtuką vairavęs asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs, jis ne tik netektų teisės į draudimą, bet pagal paslaugų teikimo sutartį jam būtų skirta 500 eurų bauda.

„Bolt“ vadovas Lietuvoje Andrius Pacevičius patikslino, kad šiuo metu Vilniaus gatvėse dar yra 500, o Kauno - apie 200 elektrinių paspirtukų.

„Jų nuoma - nauja paslauga, tad natūralu, kad gyventojams reikia laiko nugludinti važiavimo įgūdžiams, bet pastebime, kad situacija gerėja kiekvieną dieną, nes kasdien paspirtukus tikriname ir taisome rastus gedimus. Tai pat nuolat informuojame klientus ir skatiname atsakingą bei dėmesingą vairavimą, nes dažniausia incidentų priežastis - važiavimas nesilaikant KET“, - pripažino pašnekovas.

Paspirtukas lygu dviratis?

Staigiai išpopuliarėjus paspirtukams ir fiksuojant incidentus buvo susizgribta, kad aiškių, būtent jų naudojimą reglamentuojančių taisyklių, panašu, nėra. Pasak Marijos Kazanovič, Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus atstovės, Kelių eismo taisyklėse paspirtukai neišskiriami kaip atskira transporto kategorija, o prilyginti įprastiems dviračiams. Tai reiškia, kad jiems galioja analogiški reikalavimai - važiuojant paspirtuku vaikams iki 18 metų privalu mūvėti šalmą, vilkėti šviesą atspindinčią liemenę, neviršyti 25 km/val. greičio, persivaryti, o ne važiuoti, per pėsčiųjų perėją ir t.t.

Tačiau praktika rodo, kad absoliuti dauguma paspirtukų vairuotojų šių reikalavimų nepaiso arba tiesiog nežino ir važinėjasi jais pėsčiųjų takais, be šalmų, liemenių, po du ir pan. Matant tai, antroji prielaida atrodo teisingesnė, nes, labai tikėtina, jog nemaža jų dalis neturi vairuotojo pažymėjimo, todėl apie KET, geriausiu atveju, yra tik girdėję. Tikėtina, tai irgi turėjo įtakos, kad vasarą, kada fiksuojamas didžiausias įskaitinių eismo įvykių (kai nukenčia žmonės - red. past.) skaičius, didesnių ar mažesnių avarijų, į kurias patekdavo paspirtukų vairuotojai, netrūko. Atvėsus orams, M.Kazanovič teigimu, įskaitinių eismo įvykių su paspirtukų dalyvavimu nebefiksuojama.

Nors incidentų būta ne vieno, Susiekimo ministerija, bent kol kas, paspirtukų naudojimo tvarkos keisti ar griežtinti neplanuoja, nes esą viskas numatyta Kelių eismo taisyklėse.


Situaciją komentuoja inžinierius, automobilininkas, automobilių sporto organizatorius ir eismo ekspertas Stasys BRUNDZA:

Paspirtukai kaip transporto priemonė tikrai naudingi ir kartais net pranašesni už dviratį. Dviračiu nepavažiuosi, vilkėdamas kostiumą ar paltą, o paspirtuku - gali. Be to, jis mažas, tad neužima daug vietos nei gatvėje, nei namuose ar darbe.

Nepaisant privalumų, svarbu, kad juos vairuojantys asmenys elgtųsi atsakingai, o šiandien to nėra. Kadangi paspirtukai prilyginti dviračiams, manau, jiems keliamų reikalavimų turėtų būti paisoma. Gal į mechaninius būtų galima žiūrėti atlaidžiau, tačiau greiti, varomi elektra, tikrai neturėtų būti parduodami be žibintų gale. Kadangi dviračių takų Lietuvos miestuose trūksta arba ne visur būna pažymėti, tad nepastebimi ir pėstiesiems skirtais šaligatviais lakstantys paspirtukai kelia rimtą pavojų.

Aišku, ir pėstieji, vaikščiodami dviračių takais, ne visada elgiasi atsakingai, bet tai tik parodo bendrą mūsų žmonių eismo žinių ir kultūros trūkumą.

Ypač tai tampa akivaizdu, kai stebi gatvėmis riedančius paspirtukus. Vaikus vežti dviračiais yra sukurtos specialios sėdynės. Paspirtukai tokių neturi, tačiau ne kartą teko matyti, kaip tėvai, pasistatę vaikus, veža juos be jokių papildomų saugos priemonių.

Nors KET reglamentuoja, kad dviračius, taigi - ir paspirtukus, per perėją reikia persivaryti, pats esu matęs, kaip šią taisyklę ignoravo vaiką vežusi moteris. Kitą kartą akivaizdžiai jaunesnis negu 14-os metų, kaip reikalauja KET, vaikinukas per perėję lėkė net nesustodamas ir nepaisydamas to, kad jam degė raudonas šviesoforo signalas. Gerai, kad spėjau laiku sustoti, nes tokio susidūrimo pasekmės galėjo būti tragiškos.

Šie atvejai aiškiai parodo, kad nors Kelių eismo taisyklės ir reglamentuoja dviračių priemonių naudojimo tvarką, paspirtukų vairuotojai jų nepaiso, o policija nekontroliuoja, ar laikomasi tvarkos.

Automobiliai ir motociklai važiuoja su įjungtomis šviesomis, nes taip saugiau. Tai kodėl turėtų būti daromos išimtys dviratininkams ir paspirtukų vairuotojams? Kodėl jie negali apsivilkti liemenių, o ant savo transporto priemonės, kad visiems būtų saugiau, pritvirtinti apie 100 gramų sveriančio žibinto? Tada jie būtų geriau matomi ne tik pėstiesiems, bet ir vairuotojams, kurie gana dažnai, užuot žiūrėję į kelią, būna įsikniaubę į savo telefonus. Pėsčiuosius, kadangi šie juda lėčiau, jie dar spėja pamatyti, o greičiau judančius dviračius ar paspirtukus - ne visada.

Situacija galėtų pasikeisti ne tik sustiprinus kontrolę, bet ir daugiau dėmesio skiriant darbui su tėvais ir moksleivių švietimui. Bet ši sritis irgi apleista. Nors kalbų apie tai, jog mokykloms būtinos saugos eismo pamokos būta daug, praktiškai nuveikta mažai. Kiek teko domėtis, kelios bendro pobūdžio pamokos yra penktoje ir septintoje klasėse, bet per visas jas daugiausia kalbama apie tai, kaip turi elgtis pėstieji. Susidaro įspūdis, kad tokių pamokų dėstymas yra paliktas pačių mokytojų nuožiūrai, nes specialistų niekas nekviečia, Saugaus eismo klasėse lankomasi retai arba išvis nesilankoma. Esant tokiai situacijai nereiktų stebėtis, kad eismo įvykių, kuriuose nukenčia žmonės, Lietuvoje nemažėja.

Praėjusiais metais per pirmus devynis mėnesius keliuose žuvo 6 vaikai, šiemet jau 8. Sužeistų vaikų per minėtą 2018 m. laikotarpį buvo 426, šiemet - jau 491. Iš jų pėsčiųjų atitinkamai 128 ir 139. 2018 m. buvo sužeisti 63 nepilnamečiai dviratininkai, kuriems, tikėtina, priskirti ir važiavę paspirtukais, šiemet tokių jau turime 73. Dar neaišku, koks chaosas prasidės, kai nuo lapkričio 1 dienos bus pakeistos sukimo į dešinę taisyklės, o nuo kitų metų sausio 1 d. nebeliks žalių rodyklių, kurias esą turėjo pakeisti išmanūs šviesoforai. Paspirtukų vairuotojų ir dviratininkų šaltuoju metų laikotarpiu neabejotinai sumažės, tačiau vienas kitas vis tiek gali pasitaikyti.

Iš viso per metus Lietuvos keliuose žūsta apie 200 žmonių, apie 3700 būna sužeista. Palyginimui - per visus 2018 m. buvo sužeista 228 žmonėmis daugiau, negu per 2017 m. Kodėl ši statistika ignoruojama? 10 metų mėginama įtikinti valdžią Saugaus eismo problemas spręsti sistemingai, tačiau pas mus viskas daroma fragmentiškai, priešokiais.

Apibendrinant, galima teigti, kad dabartinė eismo situacija nėra nei saugi, nei palanki. Sulaukėme savotiško sprogstamojo efekto, kai į gatves staigiai ir dideliais kiekiais pasipylė paspirtukai, bet nei kiti eismo dalyviai, nei patys paspirtukų vairuotojai nebuvo tam pasirengę. Kiek žinau, naujame Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme planuojami papildomi ribojimai, tačiau ką jie duos, jeigu jaunimas nebus auklėjamas nuo mažumės, jeigu nebus tęstinės, prevencinės veiklos ir stigs kontrolės. Surašyti galima daug ką, tačiau kol tai nebus realizuojama praktikoje, Lietuva ir toliau skaičiuos sužeistuosius bei žuvusius keliuose.