Pasaulių šiapus ir anapus slenksčio susiėjimas

Tokia knyga išleista rudenį. „Vieneri šimtmečio metai be civilizacijos"- taip vadinasi notarės Rasos Birutienės knyga. Joje aprašomas ne ukrainiečių gyvenimas rūsiuose, šaltyje be elektros ir jos teikiamų patogumų, kas atitiktų knygos pavadinimą, bet autorės diedukų laikmetis, jų prisiminimuose siekiantis net devynioliktą amžių, jos tėvų ir jos pačios laikas, atvedęs į šitas dienas.

Prašyte prašosi ištarti daugiau pagiriamųjų žodžių knygos autorei, pasirinkusiai pagavią knygos struktūrą, mėnesis po mėnesio įtraukiančią mus į metų ratą „be civilizacijos", praturtintą šiandienos mokslo informacija, sveiko gyvenimo būdo patarimais ir net originaliais šeimos receptais, tačiau, deja, šitos knygos nerasite knygynuose.

Nebent išdovanojusi šią 400 egzempliorių laidą draugams, gal kai kurioms mokykloms ar bibliotekoms, paakinta sėkmės autorė sugalvotų išleisti papildomą tiražą. Kol kas R.Birutienė sako neturėjusi paskatų pardavinėti šitos knygos, kurioje daug biografinių elementų, nes gyvenanti iš savo tiesioginio darbo, o knygą laikanti tam tikra visuomenine veikla.

Vaikystės palikimas

„Kai įstojau į universitetą ir atvažiavau į miestą, prasidėjo kitoks gyvenimas, - pasakoja R.Birutienė, - miestas įsiurbia žmogų, ir visa, kas buvo iki tol, nutolsta. Buvo toks laikas, kai mano kaimas, vaikystė liko už nugaros ir prireikė laiko prie to sugrįžti. Aš džiaugiuosi, kad sugrįžau, kad netapau vien tik miesto žmogumi. Esu labai dėkinga tėvams ir močiutei, kurie man padarė didelę įtaką.

Penkiolika metų augau prie močiutės, dirbdama su ja visus kaimo darbus. Juk kaimo žmogus toks: atsikėlė ir eina į laukus, ir aš, palikta tėvų pas močiutę, einu su ja kartu prie gyvulių, einu į lauką ravėti daržų, einu kartu žolelių rinkti; ji buvo labai komunikabili, labai daug pasakodavo, dainuodavo, - gavau va tokį jos palikimą ir daug žinių. Be kita ko, ji buvo žyniuonė, būrėja, nuo gyvatės įkandimo užkalbėdavo - tuo ir kitokia. Ji gydė žmones. Eidavo visa apylinkė pas ją pasigydyt ir pasiburt."

R.Birutienė sako, kad šiandien visuomenė yra orientuota į labai siaurą veiklą, kuri, jos nuomone, riboja prigimtinį kūrybiškumą. Jeigu esi „ofiso darbuotojas", gali daugiau nieko ir nemokėti. Civilizacija, anot jos, nuskurdina žmogaus pojūčius bei nesuteikia įgūdžių, kuriais galėjo didžiuotis vyresnioji karta, priversta daug ką pasidaryti pati. Jeigu pavyktų atgaivinti kūrybines galias, susiejant jas su kiek primirštais tradiciniais amatais, kiek čia galima būtų sukurti gero ir įdomaus.

„Pavyzdžiui, būnant Islandijoje žiemą, - prisimena R.Birutienė, - krito į akis, kad diduma jų dėvi storos vilnos specialaus rašto megztukus; tai jų nacionalinis drabužis. Mes, lietuviai, gilią ir šaltą žiemą galėtume nešioti gražius lietuviškus veltinukus - ši tradicija dar nėra visai numirusi, - o nusimovę kaliošiukus jais vaikščioti, kol nėra šildymo, namuose. Deja, mes iššokome iš to, ką galime pasidaryti patys, į tai, ką galime nusipirkti, kas mums paduota. Norėčiau, kad žmogus imtų galvoti: ar jam eiti pirkti, ar jam bandyti pačiam pasidaryti.

Laiko, sako, nėra, bet mes žinome, kad laiko visada surandame tiems dalykams, kurie mums yra prioritetas. Aš ir norėjau pasakyti, kad viskas dabar yra lengvai pasiekiama ir nepagalvojama, kad galima būtų kokį kitą sprendimą priimti. Kai suskausta galvą, tuoj griebiame tabletę, nors čia tikrai nėra ta liga, kuriai reikia medikamentų, kai norim valgyti, skubame pirktis maisto, nors nepagalvojame, kad galėtume ką nors pagaminti iš jau turimų produktų."

Rasos ir Šarūno (politiko, buvusio kultūros ministro) šeima gyvena nuosavame name už miesto, turi sklypą, kuriame užsiaugina daržovių, vasarą uogauja, grybauja ir ne tiktai dėl naudos, bet ir dėl malonumo. Už nenutrauktą ryšį su žeme, kaimo pomėgį R.Birutienė dėkinga savo tėvams. Jos tėtis Konstantas Ramelis, pagal profesiją teisininkas, 2008 -2012 metais buvo Seimo narys. Pasak Rasos, jis labai rūpinosi savo mama, ir dėl jos atsisakydavo karjeros pasiūlymų.

„Kol močiutė buvo gyva, tėtis sakė, ne, nenoriu palikti mamos, - sako R.Birutienė, - tais laikais 40 km tėtis žiemą vasarą du kartus savaitėje lankydavo savo mamą, visi vasaros darbai - ir šienas, ir bulvės, buvo tėčio ir brolio nudirbami. Manau, kad tie santykiai, kuriuos matai ir kuriuose užaugi, suformuoja tave kaip žmogų. Būna, kai išeini į savo gyvenimą, manaisi gyvenanti ir daug ką daranti savaip, bet po kiek laiko atsigosti, supratusi, koks svarbus buvo ir tebėra tavyje tėvų pėdsakas, pavyzdys, kokia didelė vertybė yra tėvai, giminės, šeima..."

Šeimos autonomija

Mūsų dienomis, kai valdžia vis labiau kišasi į šeimos gyvenimą, įvairiais istatymais bei potvarkiais reglamentuodama vaikų auginimą, sunku būtų pasakyti, ar ji nori padėti, ar, atvirkščiai, trukdyti.

„Klausimas yra gana sudėtingas,- sako knygą parašusi teisininkė, - pagal tai, kad valstybė privalėtų linkėti gero, turėtum manyti, kad taip ir esama, tačiau kai kurie bandymai padėti yra pertekliniai, nes jais sukuriami įvairūs standartai, kuriuos turi atitikti šeima, jos auginami vaikai, jų raida. Mes juk žinom, kad vaikai yra skirtingi, tėvai yra skirtingi, polinkiai yra skirtingi, gyvenimo sąlygos pagaliau skirtingos.

Apibrėžti, kad gyvenimo sąlygos turi būti tokios ir ne kitokios, antraip bus neužtikrinta vaikų gerovė, yra abejotinas teiginys, nes jis apsiriboja vien tik buitimi. Manau, sukurti standartai neatitinka realybės lygiai taip pat, kaip ir egzistuojantys vaiko raidos skirtumai: vienas ima kalbėti būdamas vienų metų, kitas - nuo trejų; tai dabar, jei vaikas nekalba nuo trejų, atitinkamos tarnybos skuba patarinėti šeimai, sukeldamos jai nemažai streso.

Kitas pavyzdys: dabar privalomas darželių lankymas nuo parengiamosios klases, o jei tėvai nusprendžia neleisti penkiamečio į darželį, vėl atitinkamos tarnybos susirūpina, keldamos klausimą, gal kažkas toje šeimoje negerai... Taigi tradicijomis, tikėjimu, auklėjimu stipri savarankiška šeima turėtų būti naudinga valstybei, bet tokia šeima turbūt sunkiau pasiduoda įtakoms, ją sunkiau kontroliuoti, vadinasi, globaliai žiūrint, tokia šeima neparanki, nors turėtų būti atvirkščiai."

Prieššventis

Prieššventiniu laikotarpiu, kuris aprašomas ir knygos skyriuje „Gruodis" R. Birutienė sako įjungianti stabdžius ir nepasiduodanti visuotiniam pamišimui dėl dovanų. Todėl gruodis jai praslenka ramiai. Ji stengiasi gyventi kaip gyvenusi, žinoma, pasirūpina ir dovanomis, kuriomis neretai tampa ir medus, surinktas vasarą su tėčiu: jiedu ir spiečius nukabina plikomis rankomis, ir avilyje plikomis darbuojasi, nes nėra alergiški bičių įkandimams, kurių būna ir penki, ir dešimt per vieną kopinėjimo seansą.

Per Kūčias po staltiese R.Birutienė pakloja šieno, maistą gamina panašiai, kaip gamino jos močiutė ir mama. Nors šiais laikais yra ir įvairesnių produktų, tačiau prisilaiko tradicijų; jos neatsiradusios iš nieko ir šventinių valgių negali pakeisti nei sušiais iš restorano ar mandarinais, - jie simbolizuoja tam tikrus dalykus.

„Kūčių vakarienės gaminimas žmogų grąžina į jo protėvių dvasinę būseną, - sako R.Birutienė, - labai tikiu, kad žmogus tuo momentu atsinaujina. Jis grįžta į istorinį laikmetį, kuriame slypi atsakymai į klausimus, kodėl aš aguonpienį darau, kodėl kūčiukus kepu, kodėl grybai būtini ant stalo. Kūčios simbolizavo žmogaus santykį ne su dvasių pasauliu, o tuo, kuris prasideda už kiemo tvoros.

Už tvoros prasideda miškas; jam lyg ir pažįstamas, bet lyg ir nepažįstamas pasaulis. Miškas buvo vienas gyvenimas, o žmogaus šalia miško - kitas gyvenimas. Ir tam miške, į kurį žmogus eidavo uogų, grybų, jis buvo svečias. Taigi, tos Kūčios pagal lietuvių senąsias tradicijas buvo miško, gamtos atėjimas į žmogaus namus, todėl ant stalo ir yra miško uogų, grybų, iš upės - žuvis...

Kaip žinome, Kūčios yra unikalios, jos pažįstamos dalyje Baltarusijos ir kąsnelyje Ukrainos, - Vakarų Europa Kūčių naktį švenčia Kalėdas. Jeigu norime būti savimi, ir kitiems būti kažkuo įdomūs, turime branginti savo kalbą, papročius; vienas iš jų yra Kūčios. Apskritai vertybėse susipainiojusiame pasaulyje pravartu būtų kiekvienam atsisukti į savo šaknis, daugiau stebėti ir stebėtis ne internetu, o gamta, - pabandyti gyventi ne tik miesto patogumais, bet ir gamtos siūlomu ritmu."

Kūčių stalas iš knygos „Vieneri šimtmečio metai be civilizacijos"

„Aguonas trindavo diedukas akmeniniame dubenyje su plačiu kirvio kotu. Trindavo jas prieš tai pusdienį ir ilgiau vandeny išmirkytas aguonas. Tada užpildavo sutrintas aguonas labai karštu vandeniu. Pravėsus dėdavo medaus, išmaišydavo, ir tai buvo geriamas per Kūčias aguonpienis. Dabar būna sausų aguonpienio mišinių parduotuvėje, tereikia tik užpilti karštu vandeniu, ir paruošta. Bet ten yra cukraus per didelis kiekis, niekada neperku ir kitiems nepatariu.

Darė kaime aguonpienio ir daugiau, kelioms dienoms. Nes jį mėgo gerti visi po kelis kartus. Ryte, iš praeito ryto jau buvo iškepti pečiuje kūčiukai be mielių - miltai, vanduo, druska, aguonos. Išvirtas su naminiu krakmolu spanguolių kisielius. Šutintos bulvės pečiuje su lupyna. Jeigu gaudavo, silkė, paprastai pjaustyta su cibuliais. Arba šviežia vėgėlė iš upės, pakepta pečiuje. Šutinti pečiuje grūdai. Virti džiovinti grybai, grybienė arba pyragėliai su grybais, obolienė, džiovinti obuoliai, riešutai, na, ir kūčia. Ir viskas".