Pandemijos primesto nuotolinio mokymo pamokos ir pasekmės

Kokių tokio mokymosi rezultatų galima tikėtis, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO STALO diskutavo psichologas, profesorius Gediminas NAVAITIS, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Daiva JAKAVONYTĖ-STAŠKUVIENĖ, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinių sąjungų pirmininkas Andrius NAVICKAS, profesorius Vytautas DAUJOTIS. Pokalbį vedė Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Jau beveik metus su nedidelėm pertraukom visa švietimo sistema dirba nuotoliniu būdu. Pirmojo karantino metu, kai atrodė, kad viskas tuoj pasibaigs, buvo daug skubotų, neapgalvotų sprendimų, neturėjome patirties. Ar praėjus metams, dirbant antrosios pandemijos bangos sąlygoms, kas nors pasikeitė? Ar nepatirs problemų šiemet egzaminus laikysiantys abiturientai?

V.DAUJOTIS: Nuotoliniam mokymui, prie kurio pereiti privertė pirmasis karantinas, nebuvo pasiruošta. Pandemijos sukeltos krizės niekas nesitikėjo. Trūko ir techninės įrangos, ir skaitmeninių edukacinių platformų, mokytojai neturėjo patirties. Visos šalys susidūrė su panašiomis problemomis, Lietuva tvarkėsi kaip ir kitos valstybės. Tačiau didžiausia bėda yra ta, kad nuotolinis mokymas iš principo negali visaverčiai pakeisti tradicinio mokymo. Tai gali būti tik laikina arba pagalbinė priemonė. Net ir idealiai sutvarkius švietimo sistemą darbui nuotoliniu būdu, kuo ilgiau tęsis mokymasis nuotoliniu būdu, tuo prastesni bus tokio mokymosi rezultatai.

Viena yra naudoti savo smartfoną ar kompiuterį malonumams bei žaidimams ir visiškai kas kita - naudotis šiomis priemonėmis mokymuisi - skaitymui, ieškant atsakymo į klausimą ar sprendžiant uždavinį. Socialiniuose tinkluose ar kompiuteriniuose žaidimuose tūnantis skaitmeninis vartotojas ir skaitmeninis besimokantysis yra du skirtingi dalykai. Nuotolinis mokymasis skaitmeninėse edukacinėse platformose iš besimokančiojo reikalauja daugiau savarankiško mokymosi įgūdžių, savidrausmės ir atsakomybės už savo mokymąsi, nei mokantis tradicinėje mokykloje. Šių dalykų mokinys išsiugdo mokyklinių pamokų metu tiesiogiai bendraudamas su mokytoju ir bendraklasiais. Geros nuotolinio mokymosi edukacinės platformos gali būti tinkama struktūra tokiam ugdymuisi, bet didelė dalis atsakomybės už šios struktūros išlaikymą ir tinkamą naudojimą tenka pačiam besimokančiajam. Aišku, tėvai turi padėti, bet mokymas nėra jų darbas. Be to, net jei tėvai dirba namuose, jie neturi laiko nuolat prižiūrėti savo vaikų mokymosi. Akivaizdu, kuo jaunesnis mokinys, tuo mažiau jam tinka nuotolinis mokymasis.

Nuotolinis mokymas negali pakeisti tradicinio mokyklinio ugdymo, gali jį tik papildyti. Tačiau pandemijos ir karantino metu kitos išeities nebuvo ir už tai tenka mokėti didelę kainą. Praėjusių metų vasarą JAV tarptautinio verslo dienraščio „The Wall Street Journal" straipsnyje „Nuotolinio mokymo rezultatai: tai neveikė" rašoma: „Šalies mastu rudenį į mokyklą grįžtančių moksleivių skaitymo pasiekimai siekė apytiksliai 70 proc., lyginant su įprastinių mokslo metų pasiekimais, o matematikos - mažiau nei 50 proc." Lietuvoje nėra atlikta tokių tyrimų, bet galima prisiminti pernykščio matematikos valstybinio brandos egzamino rezultatus. Šio egzamino neišlaikė trečdalis mokinių - gerokai didesnė dalis nei ankstesniais metais, nors egzamino kartelė buvo nuleista - išlaikymui pakako surinkti 15 proc. taškų. Aišku, yra ir kitų priežasčių - matematikos egzamino rezultatai Lietuvoje blogėja kasmet.

D.JAKAVONYTĖ-STAŠKUVIENĖ: Manau, padėtis pasikeitė, nes daugelyje ugdymo įstaigų pasirūpinta ugdymui reikalingomis priemonėmis, o mokytojų kompetencija technologijų taikymo srityje išaugo, išsiugdėme būtinus gebėjimus. Gerai, kad vaikams, patiriantiems sunkumų mokantis namuose, leista ugdytis mokyklose, kuriose yra tinkamos sąlygos. Žinoma, ne visose savivaldybėse ugdymo procesas vyksta sklandžiai, nes yra savivaldybių, kuriose mokyklos vaikams taip ir neatsidarė, nors tokių vaikų, kurie patiria sunkumų mokydamiesi nuotoliniu būdu, tikrai yra.

Kalbant apie artėjančius egzaminus, kaip teigia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, abiturientams turėtų būti teikiamos papildomos konsultacijos padedant geriau pasirengti egzaminams. Tikiuosi, kad mokyklų bendruomenės susitelks ir geranoriškai konsultuos mokinius. Be to, mokyklos bus atviros dvyliktokams, bus sudarytos sąlygos pasirengti gamtos mokslų egzaminams, atlikti įvairius laboratorinius darbus, eksperimentus, kurių neįmanoma padaryti namuose, mokantis nuotoliniu būdu.

A.NAVICKAS: Per tuos metus visi turbūt įgijo daugiau patirties. Ta patirtis, gebėjimas prisitaikyti prie nuotolinio ugdymo įnešė daugiau stabilumo, negu per pirmąjį pandemijos laikotarpį. Nes tada buvo gana daug streso, įtampos ir nedaug laiko. Kol visi prisitaikė, ugdymas ėjo į pabaigą, mokslo metai baigėsi. Turbūt tie du laikotarpiai tuo ir skiriasi, kad jau nėra tos didesnės įtampos. O kadangi laikotarpis ilgesnis, tai gali labiau nukentėti mokiniai, kurie galbūt neturi pakankamai motyvacijos ir gebėjimų savarankiškai daugiau mokytis. Dabar vyksta, galima sakyti, nusistovėjęs, gana normalus nuotolinis ugdymas, kuris, aišku, reikalauja tiek iš mokinių, tiek iš mokytojų nemažai pastangų, jeigu norima pasiekti rezultatų, kurių tikisi abi pusės.

G.JAKAVONIS: Taip kalba pedagogai, o ką apie padėtį švietimo sistemoje pasakytų psichologas?

G.NAVAITIS: Mokymasis ir mokymas nuotoliniu būdu išryškina ugdymo sistemos problemas, neatitikimą tarp valdžios žmonių kalbų ir realybės. Šiandien apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus irgi sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet vis mažiau slepiama ugdymo esmė vis labiau atitinka valstybę užvaldžiusios oligarchijos, tarptautinių korporacijų interesus. Todėl ši sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvį - gebantį agresyviai konkuruoti, lojalų korporacijai, godų vartotoją, nuo paauglystės žinantį, kad svajonių svajonė - naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintieji yra nevykėliai. Oligarchijai, tarptautinėms korporacijoms parankus ir skirtingas išsivystymo lygis, leidžiantis naudotis mažiau išsivysčiusių teritorijų ištekliais. Todėl Lietuvai primetinėjamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos būdas, kai šimtas juodadarbių, kontroliuojamų dešimties technikų, realizuoja vieno inžinieriaus sumanymą. Suprantama, kad tokiai gamybai nereikia didesnio universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių skaičiaus.

XXI amžiuje perspektyvi gamyba remiasi kitokiu dirbančiųjų pasiskirstymu. Šiandieną modernioje šalyje šimtas inžinierių, padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairiapusio profesinių gebėjimų darbuotojo, realizuoja konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą. Regis, modernios ekonomikos modelio niekas nebando atmesti, tačiau Lietuvos universitetai, galintys parengti specialistus, metai iš metų niekinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos - šlovinamos. Jos vis geriau ir finansuojamos. Tuo pat metu „protų (medikų, mokslininkų) nutekėjimas" iš mažiau pajėgių šalių, taigi ir iš Lietuvos, tapo dar vienu jų „pagalbos" labiau išsivysčiusioms ekonomikoms veiksniu.

Švietimo sistemos neatitikimas tikrą gerovę kuriančiai politikai tapo ypač aiškus pandemijos sąlygomis, nes XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu bus žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su oligarchijai mielos neribotos konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu, universalaus išsilavinimo nuvertinimu. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraėjusio amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis ir socialiniu kapitalu paremtą laimės ekonomiką, kurios svarbiausias resursas - laimingi, kūrybingi, kritiškai mąstantys, gebantys bendradarbiauti žmonės. Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia daug geriau už apmokamus švietimo strategus. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingos sistemos gražinimui, kimš moksleiviams ir studentams į galvas informaciją, bet nemokys ją suprasti, atskirti, kas svarbu, nuo to, kas nesvarbu, neugdys gebėjimo paskiras žinias jungti į platesnį pasaulio vaizdą. Jie gali metai iš metų reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis, skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes. O Lietuvos piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Taip patvirtindami tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau jį tenkina tik neformalus ugdymas. Formalusis ugdymas - mokyklos, kolegijos, universitetai - šio poreikio tarsi nepastebi ir, naudodamiesi karantinu, nuotoliniu mokymu, toliau ugdo XIX a. rinkos ekonomikos dalyvį. Kelias iš šios padėties yra aiškus - atsisakyti atgyvenų, svarbiausiu ugdymo tikslu pripažinti laimingo, susieto su kitais ir bendruomene, žmogaus ugdymą. Deja, klausimas, kada Lietuvos švietimo sistema išdrįs juo žengti, kol kas lieka be atsakymo.

G.JAKAVONIS: Lietuvoje visada buvo stiprios šeimos, bendruomenės ugdomos vertybės, kurios jaunuomenę mokė tapti neatskiriama savo Tautos dalimi. To mokėmės bendrojo lavinimo, vėliau aukštosiose mokyklose. Ar, ilgiau dirbdami nuotoliniu būdu, mes išlaikysime kolektyviškumo jausmą, ar neišsiugdysime egoistiškų individų, kuriems svetimos bet kokios bendruomenės, tautinės vertybės?

A.NAVICKAS: Nemanau, kad reikėtų dabar baimintis kažkokių didelių pokyčių, nes tie laikotarpiai visgi nebuvo labai ilgi, su tam tikrom pertraukom. Aišku, tos baimės galėtų būti didesnės, jeigu tai jau truktų ne vienerius metus. Bet juk nežinome, kaip gyvensime kitais mokslo metais, kokios bus antrosios, trečiosios ar ketvirtosios pandemijos bangos. Manau, vis dėlto šiuo laikotarpiu didelio poveikio jūsų minimiems tam tikriems dalykams nuotolinis mokymas neturės. O kaip bus ateityje, neaišku.

D.JAKAVONYTĖ-STAŠKUVIENĖ: Jau po pirmosios pandemijos bangos suvaldymo teko kalbėtis su mokytojais apie tai, kad mokantis namuose sumenko mokinių socialiniai gebėjimai ir suprastėjo įgūdžiai darbo grupėje, bendruomenėje, o kai kurie vaikai prarado ir savireguliacijos gebėjimus. Žinoma, mokymasis nuotoliniu būdu tokį ilgą laiką, kaip yra šiuo metu Lietuvoje, šių gebėjimų tinkamai neugdo, o dažnais atvejais netgi slopina. Svarbu, kad net ir dirbant nuotoliniu būdu, mokytojai sudarytų sąlygas vaikams pasidalinti patirtimi, išsakyti nuomonę, ją argumentuoti, padiskutuoti. Visa tai padaryti galima ir dirbant prie kompiuterio, tačiau tokį mokymosi procesą organizuoti sudėtingiau, reikia daugiau pasiruošimo tiek mokytojams, tiek mokiniams. Manau, jeigu vietoj frontalaus mokymo, kuris vis dar dažnai taikomas ir nuotolinio ugdymo sąlygomis, mokytojai organizuotų darbą nedidelėse grupėse nors ir trumpesnį laiką, toks mokymasis būtų mažiau nuostolingas ne tik dėl socialinių ar komunikacinių gebėjimų, bet ir dėl pažintinių. Ypač tai aktualu ikimokykliniame, priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme, kai kalbame apie jaunesnio amžiaus vaikus. Šiems vaikams reikia gerokai daugiau tiesioginio kontakto su mokytojais ir klasės draugais, individualaus dėmesio, paskatinimo, padrąsinimo žodžiu. Dėl šios priežasties dauguma Europos Sąjungos valstybių net ir sudėtingiausiomis pandemijos sąlygomis tokio amžiaus vaikus ugdo ugdymo įstaigose, nes sėdėjimas ilgą laiką prie kompiuterio tokiems vaikams yra labiau žalingas nei naudingas. Ugdytiniai sunkiai išlaiko dėmesį. Be to, vaikai nusivilia ir tuomet, kai labai nori pasisakyti, o yra neišklausomi, dar blogiau, jeigu iš viso kalbėjimo teisė jiems net nesuteikta. Pasitaiko Lietuvoje ir tokių praktikų, kai vaikams kalbėjimo teisė yra apribota. Tokiu atveju, prarandama ir tikroji ugdymo prasmė, nes pedagogas, nors ir kalba ar dėsto turinį, tačiau taip ir lieka nesužinojęs, ar vaikas suprato pačią užduotį, jos tikslą, eigą, ar ne. Tokiu būdu išauga klaidų tikimybė. Be to, lieka neišsiaiškintos priežastys, kas buvo nesuprasta. Taip dirbant ilgesnį laiką, gali būti ir gilesnių pasekmių, kai klaidingi atvejai vaikų jau bus išmokti. Kai moksleiviai sugrįš mokytis į ugdymo įstaigas, mokyklų bendruomenės turėtų sutelkti dėmesį į socialinių, emocinių gebėjimų ugdymą, kurti klasės bendruomenes, ugdyti vaikų empatiją, dalijimąsi patirtimi, teikti pagalbą vienas kitam. Viso to šiandien labai reikia mokantis drauge su kitais. Juk bendruomeniškumas, savitarpio supratimas, gebėjimas susitarti ir padėti vienas kitam dabartiniame gyvenime yra kiekvieno asmens pamatas.

V.DAUJOTIS: Turint išteklių, techninės nuotolinio mokymo problemos yra nesunkiai sprendžiamos, tačiau neįmanoma skaitmenizuoti ir perkelti į edukacinę platformą pagrindinio ugdymo veiksnio - mokytojo autoriteto. Mokytojo neįmanoma pakeisti robotu, nes dirbtinis skaitmeninis autoritetas - neįmanomas. Mokyklos lankymas reiškia daugiau, nei mokymasis skaityti, rašyti, skaičiuoti ar atskirų dalykų mokymasis. Visiems vaikams, ypač jaunesniems, reikia žaisti ir mokytis socialinėse grupėse su to paties amžiaus vaikais. Taip išmokstama dalintis, duoti ir imti, įtvirtinamos dorinės normos. Pavyzdžiui, tokia dorybė kaip teisingumas savo esme visada yra susijusi su kitu. Teisingumas visada yra kažkieno atžvilgiu. Atitinkamai, bendraudami tarpusavyje vaikai ugdosi teisingumo suvokimą. Edukacinės technologijos to neišugdys.

G.JAKAVONIS: Visa ko pagrindas valstybėje - patriotiškas, išsilavinęs žmogus. Bet, kai tautiškumą siekiančios išlaikyti valstybės patiria „naujojo pasaulio" architektų spaudimą, globalizmo ideologijai atsparų pilietį išugdyti tampa vis sunkiau. Ar tikite, kad dar galime išauginti savo Tėvynę mylinčią kartą? O gal išsipildys globalistų apologeto rašytojo Tomo Venclovos pranašystė, kad po 200 metų Lietuvos nebus ir švęsti šios datos nebus kam?

G.NAVAITIS: Į klausimą apie ateitį po 200 metų tinka atsakyti pažvelgus, kas vyko prieš 200 metų. To vyksmo esmė - kova už valstybę ir Tautos teises. 1793 m. po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuva prarado teises savarankiškai tvarkyti valstybės gyvenimą. Atsakymas - Kosciuškos sukilimas. Sukilimas pralaimėjo. Užaugo nauja karta ir 1830 m. sukilo prieš Rusijos imperijos valdžią. Sukilimas pralaimėjo. Užaugo nauja karta, kuri vėl pabandė atkurti valstybę. 1863 m. vėl sukilta prieš Rusijos imperijos valdžią. Sukilimas pralaimėjo. Užaugo nauja karta ir Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos valstybę. 1940 m. Sovietų Sąjunga, tarsi kartodama Rusijos imperijos veiksmus, okupavo ir aneksavo Lietuvą. Atsakas - 1941 m. sukilimas, siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą. Bandydami atstatyti valstybę, 1944-1953 metais kovojo Lietuvos partizanai. Partizanai pralaimėjo, bet užaugo nauja karta ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Partizanų žygį tęsusi karta laimėjo. Šiandien užaugo nauja, gimusi Nepriklausomoje Lietuvoje, karta. Jai nebereikia sukilti „prieš". Ji gali pakilti „už". Ji gali nuoširdžiai spirti į tą vietą, kurioje slypi Lietuvos žlugimo pranašautojų mąstymo gebėjimai, t.y. truputį žemiau nugaros. Ji gali pakeisti savigraužos ir nusivylimo vaizdinius pozityviais asmeninės ir visos Lietuvos ateities vaizdiniais.

V.DAUJOTIS: Skaitmeninių edukacinių technologijų ir platformų pasaulinė rinka sparčiai auga. Atsižvelgiant į pandemiją ir jos pasekmes, prognozuojama, kad po poros metų jos apimtis sieks pusę trilijono dolerių ir kasmet didės penktadaliu. Skaitmeninė viešpatija nėra neutrali. Ji turi vertybinę dimensiją, atitinkančią žmonių nustatytus tikslus. Dabartiniame globalizmo ir neoliberalizmo amžiuje tuos tikslus ir atitinkamas vertybes atskiroms ir net vadinamosioms liberalios demokratijos valstybėms jau atvirai diktuoja transnacionalinės korporacijos. Neoliberalizmui švietimas tėra konvejerio juosta, gaminanti darbo jėgą laisvajai rinkai. To konvejerio efektyvumas gali būti padidintas naudojant edukacines technologijas, kuriose nėra erdvės valstybės piliečio ugdymui, trikdančiam efektyvios darbo jėgos gamybą. Transnacionalinių korporacijų tiksluose yra ištisų skaitmeninių edukacinių ekosistemų statyba. Šio verslo idėja paprasta - paversti dabartinį mokymosi visą gyvenimą manifestą realiu vartojimo produktu. Į tokią ekosistemą reklaminiais ikimokyklinės edukacijos siūlymais vartotojas būtų įtraukiamas nuo pirmųjų jo gyvenimo metų, vėliau jam būtų siūlomi vis nauji edukaciniai produktai. Tokiu būdu vartojimo ciklas tęstųsi ir edukacinio verslo pelnas būtų užtikrintas visą biologinį vartotojo gyvenimą. Kaip įrankis skaitmeninės edukacinės technologijos savaime nėra blogis. Tinkamai parengtos ir naudojamos jos padėtų ugdant plataus dvasinio ir kultūrinio akiračio žmones bei sąmoningus ir atsakingus šalies piliečius. Toks ugdymas reikalauja pasipriešinimo stambiojo edukacinio verslo diktatui, nors tam ir nėra palanki Lietuvos dabartinė vidaus ir išorės situacija.

D.JAKAVONYTĖ-STAŠKUVIENĖ: Esu optimistė, manau, kad net ir sunkiausiose bei sudėtingiausiose situacijose pedagogai ieško esmės ir prasmės, sprendžia problemas. Manau, kad Lietuva bus tol, kol joje bus gyvas bent vienas lietuvis. Atsakydama į šį klausimą norėčiau pasiremti UNESCO (2020) išsakyta mintimi, aptariant ugdymo situaciją COVID-19 sąlygomis, - kad visos pasaulio valstybės šiuo metu balansuoja tarp iššūkių ir galimybių. Juk daugiau nei 1,5 milijardo jaunų žmonių ugdymas buvo paliestas daugiau nei 200 valstybių. Tokiu atveju, ne išimtis ir Lietuva. Suprantama, kad neigiamų padarinių tokia situacija turės, ypač, jeigu kalbėsime apie socialinius ir ekonominius padarinius, veiksnius, susijusius su mokymosi sunkumais, įvairiais nepritekliais, nes mokyklų uždarymo pasekmės labiausiai juntamos nepalankioje aplinkoje gyvenantiems vaikams. Tačiau, susitelkę ir geranoriškai dirbdami, padėdami vieni kitiems, net ir sunkiausiose situacijose galime padaryti labai daug.

A.NAVICKAS: Nesu pranašas ir nežinau kaip vertinti tas pranašystes. Bet esama tokių baimių, kad Tauta mūsų nuolat sensta ir matome, kad gimstamumas mažėja, - tai nėra džiuginantys dalykai. Susiduriame su iššūkiais ir dabar. Ir švietimo sistemoje matome, kad netrukus gali nebebūti kam mokyti, nes senesnioji karta neužilgo pasitrauks. Dabar mokytojai yra vyresni, o į šią profesiją niekas labai nesiveržia. Turbūt visos sritys išgyvena kartų kaitos pasekmes. Bet turbūt kaip ir kiekvienas dalykas turi tam tikrus kritinius taškus ir tai kažkada turėtų sustoti, o situacija keistis. Aišku, tam reikės turbūt visų mūsų pastangų.