respublika.lt

Pandemija gali tapti iššūkiu santykiams šeimoje (5)

2020 rugsėjo mėn. 14 d. 07:00:02
Vidmantas MISEVIČIUS

Koronavirusas tapo iššūkiu ne tik šalies verslams, bet ir žmonių santykiams. Nuolatinis buvimas kartu, ekonominiai sunkumai ir miglotos ateities perspektyvos - išbandymai, kuriuos atlaikė ne visos poros. Visgi psichologai primygtinai rekomenduoja, prieš ištariant sutuoktiniui „sudie“, dar kartą ramiai viską apgalvoti.

×
nuotr. 1 nuotr.
Išlieka bet kokia santuoka, kurioje du žmonės yra atviri būtiniems pokyčiams. Redakcijos archyvo nuotr.



- Psichologai pastebi, kad pandemijos metu šeimos dažniau patiria krizes. Kaip krizės veikia žmonių santykius? - klausėme psichologės Ramunės MURAUSKIENĖS.

- Krizės - tai staigus, daugelį gyvenimo aspektų keičiantis įvykis, kuriam individas negalėjo specialiai pasiruošti. Viskas, kas vyksta netikėto ir intensyvaus - artimo žmogaus mirtis, darbo netektis, pajamų praradimas, gyvenamosios vietos staigus keitimas, vaiko gimimas ir pan., - gali sukelti krizes. Tačiau žmonėms būdingas tam tikras psichologinis atsparumas, tad jie vienaip ar kitaip įveikia šiuos išbandymus. Kuo didesnis psichologinis atsparumas, tuo geriau žmogus prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių, tuo lengviau įveikti krizes. Tai vyksta ir santykiuose: kuo didesnis psichologinis atsparumas, tuo didesnė galimybė pakeisti rigidiškus santuokos aspektus ir keliauti be skyrybų tolyn. Išlieka bet kokia santuoka, kurioje du žmonės yra atviri būtiniems pokyčiams.

- Kas gali būti neigiamų emocijų katalizatorius?

- Būtina šviesti visuomenę apie tai, kas padeda išvengti įvairiapusio sutuoktinių pažeidžiamumo. Anot XX amžiaus sociologų, žmonijai būdingas „santuokos naudingumo pusiausvyros sutrikimas“, kurio pasekmės lengvai nuspėjamos: santuokos priesaika leidžia laimėti vyrams, o moterys daugiau praranda nei atranda. Visgi, keičiantis vyro ir žmonos santykiams, didėjant finansinei moterų nepriklausomybei, „santuokos naudingumo pusiausvyros sutrikimas“ mažėja. Tačiau būtina žinoti, kas lemia harmoningus santykius tarp vyro ir žmonos, nesvarbu, yra krizė ar ne: žmonos išsilavinimas, jos dalinė finansinė nepriklausomybė, neskubota santuoka, mažiau vaikų. Šie keturi veiksniai saugo šeimas nuo skyrybų, nesusipratimų ir bereikalingos įtampos, o individus nuo psichologinių pakrikimų. Lietuvoje dar turime ką nuveikti šiuo klausimu, tad skubėti skirtis neturėtume.

- Ar gali poros susipykti dėl, tarkim, politinių pažiūrų?

- Poros pykstasi ir barasi dėl daugelio dalykų. Būtina į individą žiūrėti ne tik pagal kažkokias susiformavusias normas, bet į visumą. Yra porų, kurios niekada nesibara ir gyvena ramiai, kitos dažnai barasi. Jos skirtingos, bet nei viena, nei kita nėra bloga ar nenormali. Tik bartis reikia be įžeidinėjimų. Aistringi žmonės barsis dažniau nei mažiau aistringi. Kai barasi artimi aistringi žmonės, jie gali vienas kitam prisakyti nemalonių dalykų, tačiau abu žino, kad tai nėra tiesa. Žmonės išsikrauna labai įvairiai. Vieniems tai barniai, kitiems seksas, tretiems - ir tas, ir tas, ketvirtiems - intensyvus sportas, buitis ir pan. Svarbiausia ne barnių kiekis ar jų nebuvimas, o tai, ar žmonės nusimano, ką jie turi daryti, gyvendami šeimoje. Dažniausiai moterys, neturėdamos pasirinkimo, įsikinko į aukos vaidmenį ir aukojasi, o vyrai ir toliau gyvena šalia šeimos. Tačiau šiuolaikinė moterų emancipacija skatina ir moteris trauktis iš šeimų, atiduodant vaikus jau nuo metų į darželius ir pan. Po tam tikro laiko šeimos nariai neturi jokių sąlyčio taškų, išskyrus bendrą biudžetą ir bendrus namus, todėl pradeda trauktis iš tų bendrų erdvių: vyrai susiranda meilužes, moterys pasineria į iliuzinį dvasingumą, o vaikai išvažiuoja toli nuo namų kurti savo gyvenimų. Ir tai yra bene geriausias scenarijus. O kiek žmonių, gyvendami netinkamai, suserga depresija, pradeda vartoti svaigalus ir pan.

- Kokį poveikį tai turi vaikų psichologinei būklei?

- Vaikai pavargsta nuo dviejų nesusipratusių suaugusiųjų. Jie taip ir užauga lyg tarp dviejų ugnių, kai tėvai, užuot geriau pažinę vaiką, save, pagaliau vaikams ir sau skyrę kokybiško laiko, skęsta nesutarimuose, neapsisprendimuose, pavogtuose gyvenimuose ir susigalvotose problemose, ego kovose. Vaikai negyvena savo gyvenimo, jie nesusivokia savo poreikiuose, interesuose, svajonėse, nekuria planų ateičiai. Dažniausiai nedarnių šeimų vaikai nė nežino, ką jiems veikti ir ko neveikti. Jie „sudega“ tarp tų dviejų ugnių - savo tėvų. Vaikai be pagrindo po kojomis, be stabilių tėvų, yra pasimetę gyvenime ir gali įnikti į netinkamas kompanijas, į žalingus įpročius. Jų gyvenimas eina tarsi pro šalį. Dažnai ir asmeninis gyvenimas dėliojasi labai sudėtingai. Daug žmonių galvoja, kad jie gyvena labai blogai, nes nevertina to, ką turi. Laimei, skyrybų ar kitų sunkumų akistatoje nemažai porų apsigalvoja ir susiima. Drąsiai sakau: šalia nelaimingų tėvų gyvena tik nelaimingi vaikai. Bet ne amžiams, o kol tėvų įtaka sumažės. Mes visi galime būti laimingi net su nelaiminga ar mažiau laiminga vaikyste. Tik turime prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą.

- Kaip galima išsiskirti be „kruvinų“ karų?

- Į mane dažnai kreipiasi žmonės, kurių sveiką nuovoką užgožia stiprūs, dažnai nemalonūs, jausmai. Tai - natūralus santykių kitimo etapas: nemalonios emocijos kyla dėl vidinio pasipriešinimo pokyčiams. Tie individai, kurie ir stringa šioje emocijų pelkėje, nieko gero nenuveikia nei dėl savęs, nei dėl vaikų. Tokius klientus vadinu „no risk“: jie nenori keistis, todėl ieško išeičių manipuliuodami kitais žmonėmis, dažnai net ir specialistais. Jie lieka tokie patys, nieko nekeičia. Tačiau po susitikimų su giliais, dvasingais profesionalais labai dažnai žmonės pradeda mąstyti ir keisti savo elgesį. Vieni šeimas išsaugo, kiti ramiai išsiskiria. Skyrybas reiktų organizuoti tuomet, kai viduje nekyla jokia audra, kai nėra agresijos, neapykantos. Kartais taip jau nutinka, kad du žmonės pasuka skirtingais keliais ir tai vyksta ramiai, be ypatingos žalos vaikams ir vienas kitam.

Skubotų, emocionalių skyrybų pasekmės ir kaina

Situaciją komentuoja teisininkė Rūta VISOCNIK:

„Kalbant apie teisinį skyrybų aspektą, skubotų skyrybų pasekmės paprastai būna tokios, jog „skubantis“ sutuoktinis atsisako dalies teisių, jam/jai ne taip svarbu, kokios bus turtinės skyrybų pasekmės. Klasikinė situacija - žmona sužino, kad vyras santuokos metu turėjo meilės romaną su kita moterimi ir ji jaučiasi taip įskaudinta, jog iš karto inicijuoja skyrybų procesą. Vyro atsiprašymai ir pažadai jau nebekeičia situacijos - skyrybos neišvengiamos. Žmona teoriškai turėtų teisę reikalauti iš vyro arba neturtinės žalos atlyginimo, arba kas mėnesį mokamo išlaikymo, arba prašyti teismo nukrypti nuo lygių dalių principo dalinantis turtą, tačiau ji žino, kad tokie reikalavimai užvilkins procesą, todėl numoja ranka ir išsiskiria tokiomis sąlygomis, kokios yra daugmaž priimtinos vyrui - kad tik kuo greičiau užsibaigtų procesas.

Kai skyrybų procese vyrauja emocijos, sunku priimti racionalius, teisingus sprendimus. Veiksmus ir reikalavimus diktuoja nuoskaudos, pavydas, keršto troškimas, siekis sumenkinti kitą šalį. Deja, skyrybos be emocijų - tai retenybė.

Būtina atminti, kad teisinė pergalė skyrybų byloje nebūtinai reiškia pergalę gyvenime. Manau, kiekvieno žmogaus viduje slypi „matuoklis“, sufleruojantis, kas yra teisinga vienoje ar kitoje situacijoje. Deja, per tą didžiulį emocinį „triukšmą“ žmonės dažnai negirdi savo vidinio balso.

Skyrybų procesą dažniausiai komplikuoja turtiniai ginčai, nesutarimai dėl bendravimo su vaikais tvarkos arba dėl jų išlaikymo. Pasitaiko atvejų, kai šalių reiškiami reikalavimai iš tiesų yra tik įrankis destruktyvių emocijų arba „atlygio“ už sukauptas nuoskaudas realizavimui. Deja, pernelyg dažnai šiuo įrankiu tampa vaikai. Nemalonu stebėti situacijas, kai sutuoktiniai tik skyrybų metu tampa „idealiais“ tėvais, ir staiga pradeda labai jautriai reaguoti į vaikų poreikius, paprastai išdidindami jų reikšmę. Komplikuotų skyrybų procesas teisme gali trukti metus ir ilgiau. Tai labai išvargina abi šalis, išbalansuoja jau ir taip dėl tėvų skyrybų proceso kenčiančius vaikus. Laimėtojų tokioje byloje nėra.

Proceso išlaidų dydis priklauso nuo daugelio veiksnių: advokatų įkainių, mokėtino žyminio mokesčio, poreikio naudotis ekspertų, specialistų paslaugomis. Mano vertinimu, visais atvejais šios išlaidos yra neproporcingos. Pagalvokime - vyksta ginčas dėl vaiko išlaikymo dydžio, šalys ginčijasi dėl to, ar vaiko išlaikymui viena iš jų turi mokėti 300 ar 400 eurų, tai yra ginčo „vertė“ - 100 eurų per mėnesį. O advokatams abi pusės išleidžia kelis tūkstančius. Šie pinigai galėjo būti skirti vaiko poreikiams, jeigu jo tėveliai tikrai vadovautųsi savo atžalos poreikiais.

Geriausias variantas - išsiskirti taikiai. Tačiau tai nėra lengva, jeigu sutuoktiniai iš savo šeimų yra atsinešę nebrandų požiūrį į santykius.Išsiskirti be daug kainuojančių karų pavyksta tuomet, kai šalys sugeba vadovautis vidine nuojauta, kas atitinkamoje situacijoje yra teisinga, o kas - ne. Tokie žmonės supranta, jog naujos laimės nepastatysi ant senojo gyvenimo griuvėsių.“

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (5)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar laukiate naujos Vyriausybės?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar iš tikrųjų reikalinga nedarbo diena lapkričio 2-ąją?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +9 C

+11 +12 C

 

+7 +11 C

 +13 C

+11 +13 C

 

 +11 +12 C

0-5 m/s

0-5 m/s

 

0-3 m/s

       

Nuorodos