Paminklai laisvės kovotojams primena ir okupantų piktadarybes

Pagrindinis šios atminimo vietos akcentas - 25 m lietuviško kalavijo pavidalo obeliskas su Vyčio kryžiumi viršūnėje ir atminimo siena su apie 20 tūkst. žuvusių partizanų vardais ir pavardėmis bei Nežinomo partizano kapas. Iki šiol daugelis net neturi kur uždegti žvakutės, nes nežino, kur yra užkasti jų artimųjų kūnai. Todėl Nežinomo partizano kapas ir bus tas simbolinis kapelis visiems nesurastiems partizanams atminti.

„Šiuo kilniu sumanymu bus paliudyta, jog mums labai svarbi partizanų pasiaukojanti kova. Kad dar gyvi partizanai suprastų, jog jų kova už Lietuvos laisvę yra tikrai vertinama ir neužmiršta. Šis memorialas bus amžinas partizanų ir ryšininkų nepamatuojamo indėlio Nepriklausomybės kovose simbolis. Memoriale bus įamžinti ir žuvę, mirę kalėjimuose ar Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire. Apie savo draugų pasiaukojančias kovas galėjo paliudyti tie partizanai, kurie ištvėrę kankinimus, badą, šaltį sugrįžo į Lietuvą. Daugelis jų jau išėjo anapilin", - teigiama Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio valdybos pranešime.

Komentarai:

25 metai kalėjimo ir 5 metai tremties - tokia yra oficiali vieno iš kelių dar gyvų likusių partizanų Jono Kadžionio - Bėdos partizaninės kovos statistika. Pats 92 m. dar guvus kovotojas sako, kad bendrai paėmus iškentėtų už Lietuvos laisvę metų buvo apie 40. Grįžus iš tremčių jis buvo persekiojamas, verbuojamas išduoti Katalikų kronikos leidėjus. Tik Sąjūdžio metais, 1989-aisiais, jis galutinai sugrįžo namo.

Pasak J.Kadžionio-Bėdos, tokie paminklai kaip Kryžkalnyje yra tartum tvirtovės. Jie primena žuvusiuosius ir okupantų piktadarybes. „Tikiu, kad ateis laikas, kai Kryžkalnio memorialas partizanams bus panašus į Kryžių kalną. Jis yra Lietuvos prisikėlimo ženklas", - teigia partizanas. J.Kadžionis džiaugiasi ne tik idėja, kurios autoriumi buvo a.a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas, bet ir pačiu paminklu. Jis esąs santūrus ir didingas, viską pasakantis, matomas iš už 10 kilometrų.

J.Kadžionio žodžiais, Lietuvos okupacija buvo didžioji tautos tragedija. Vieni lietuviai buvo naikinami fiziškai, kiti dvasiškai. Bet jis tiki, kad Lietuva atgis ir ją prikels jaunimas, kurio nebepersekios okupacinės praeities šmėklos.

Ką reiškia šis paminklas Lietuvai paklausėme Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos Garbės pirmininko Jono Buroko.

„Manyčiau, kad paminklas visiems žuvusiems partizanams ir jų ryšininkams taps vienu pagrindinių Lietuvos paminklų. Iki šiol partizanams patys žmonės ir patriotinės organizacijos statė paminklus, perlaidojo juos. Daugelio žinomos tik pavardės ir darbai, o vieta, kur ilsisi kauleliai, nežinoma. Tikiu, kad visi jie bus surasti ir pagarbiai palaidoti. Laisvės kovų vietų įamžinimo konkursuose dalyvauju nuo pat pradžių. Susitikdavome Sąjūdžio būstinėje su skulptoriais, aptardavome. Pradžioje niekas apie Kryžkalnį nekalbėjo. Visi kalbėjo apie Lukiškių aikštę, kad čia turi būti pastatytas paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams, o visų jų pavardės įamžintos memoriale Tauro kalne. Kaip dabar padaryta Kryžkalnyje.

Anot J.Buroko, sostinė stokoja laisvės kovotojų atminimo įamžinimo vietų. Pagrindine jų su visų laikų kovų simboliu, Vyčio monumentu, turi tapti Lukiškių aikštė.

Istorija:

1944 metais Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. 1944-1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Vieni jų į partizanų gretas įstojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti - galimų represijų ar tremties. Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų. Dešimt metų vykusiame pasipriešinime dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.