Priimta rezoliucija Seimas konstatuoja būtinybę tęsti sovietinės okupacijos, o ypač ginkluotos antisovietinės ir antinacinės rezistencijos laikotarpio, tyrimus ir jų rezultatų sklaidą plačiajai visuomenei. Seimas ragina Vyriausybę aktyviau remti okupacijų žalos skaičiavimo darbą, skiriant tam būtiną finansavimą, bei reikalauti okupacijos žalos atlyginimo iš Rusijos Federacijos, kaip Lietuvą okupavusios SSRS teisių tęsėjos.

Parlamentarė Vilija Aleknaitė-Abramikienė akcentavo, kad susitaikymas ir atleidimas yra vienos svarbiausių krikščioniškų vertybių. Po Antrojo pasaulinio karo santykiai tarp valstybių, pasak jos, buvo klaikūs, bet kai kurios valstybės dėl savo veiksmų atgailavo, todėl Vokietija ir Prancūzija galėjo susitaikyti, o mes dėl to dabar turime ES.

Įspūdingas, pasak V.Aleknaitės-Abramikienės, buvo Lenkijos ir Vokietijos susitaikymas, abi šalys net turi bendrą fondą, nes „Vokietija visada kalba tiesą ir atgailauja iki šiol“, ir tik Rusija niekada neatgailauja, net neigia okupaciją.

„Be atgailos negalime iki galo atleisti, be tiesos pripažinimo susitaikyti negalima“, - konstatavo parlamentarė.

Vienas iš rezoliucijos iniciatorių, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas „Vakaro žinioms“ sakė, kad šiuolaikinėje istorijoje yra pavyzdžių, kai viena valstybė kitai atlygino padarytą žalą, todėl ir Lietuvos reikalavimai Rusijai nėra laužti iš piršto.

„Vokietija už holokaustą atlygino, atlygino lietuviams, kurie per karą buvo išvežti dirbti į Vokietiją. Tai parodo valstybės geranoriškumą ir istorinės atminties pripažinimą. Tačiau valstybė valstybei nelygi.

Latviai jau yra apskaičiavę okupacijos žalą Rusijai, mes dar ne, nes trūksta pajėgumų, lėšų“, - sakė A.Gumuliauskas.

Speciali, dar 1995-aisiais sudaryta, komisija buvo apskaičiavusi, kad SSRS Lietuvai padaryta žala, vertinant dabartiniais pinigais, viršijo 23 mlrd. eurų. 2000 m. Seimas net buvo priėmęs specialų įstatymą, kuriuo Vyriausybę įpareigojo derėtis su Rusija dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau rezultatas buvo nulinis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nuo 2017 m. iš naujo skaičiuoja žalą, remdamasis Latvijos pavyzdžiu. Mat prieš porą dešimtmečių buvo įvertinti materialiniai nuostoliai konfiskuojant gyventojų turtą, naikinant organizacijas bei grobiant jų turtą, žlugdant mokslą ir panašiai. Tačiau finansiniai srautai tarp Vilniaus ir Maskvos (kiek Lietuva pinigų siųsdavo į Maskvą ir kiek iš jos atgaudavo) nebuvo vertinti, gautas rezultatas bus pliusuojamas prie jau paskaičiuotos per 23 mlrd. eurų žalos. Tačiau nuo pat 2017 m. archyvinius dokumentus tyrė vienintelė pasamdyta ekspertė, nes Vyriausybė šiam darbui papildomai nebuvo skyrusi nė cento.

„Rezoliucija mes Vyriausybę raginame tam skirti pinigų. Turime padaryti savo namų darbus, nes be jų nieko nepasieksime. Žalos apskaičiavimas reikalingas ne tik tam, kad būtų kompensuojama, bet ir tam, kad būtų užkirstas kelias spekuliacijoms, jog 1940 m. okupacija mums atnešė gerą gyvenimą, kad paneigtume Rusijos teiginius, esą okupacijos iš viso nė nebuvo. Juo labiau kad Rusija vis labiau eina į kitą pusę. 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas buvo priėmęs nutarimą, kuriuo buvo pripažintas neteisėtu Molotovo-Ribentropo paktas, dabar Dūmoje skinamas kelias, kad tas nutarimas būtų denonsuotas kaip klaidingas. Esant tokioms sąlygoms rezoliucija yra būtina, kad toliau rodytume, jog mums tokie Rusijos veiksmai yra nepriimtini“, - kalbėjo A.Gumuliauskas.

Tačiau kitas istorikas Algirdas Jakubčionis „Vakaro žinioms“ sakė, kad su naująja rezoliucija Seimas gerokai persistengė. Bet ne todėl, kad sukurtume precedentą reikalaudami žalos atlyginimo iš kitos valstybės, nes tokių atvejų jau būta - Vokietija po karo, pasak istoriko, 10 mlrd. dolerių sumą siekiančias reparacijas išmokėjo visoms šalims, kurios buvo okupuotos.

„Precedentas yra. Tačiau rezoliucija tikrai nebuvo reikalinga, nes vieną kartą prieš 20 metų jau buvo priimtas sprendimas dėl reikalavimo atlyginti žalą iš Rusijos. Antrą kartą tą patį svarstyti yra nesolidu, juolab kad 2000 m. buvo priimtas įstatymas, o dabar - rezoliucija. Įstatymas juk yra aukščiau už rezoliuciją“, - akcentavo A.Jakubčionis.