Pagarbos ir įamžinimo nusipelnęs išeivijos šviesuolis

Žmogaus, krašto, bendruomenės istorinė atmintis yra tiek gyva, kiek ji perduodama naujoms kartoms, kiek ji pristatoma, primenama ir įprasminama. Lietuvos tragiška istorija po Antrojo pasaulinio karo rodo, kad ir per 50 metų galima išblukinti tą atmintį, iš kurios išbraukiami kraštą kūrę žmonės, jų vardai, faktai, svarbios detalės. Propagandos mašina, nutylinti tai, kas nenaudinga santvarkai, bandė ištrinti ir Šiaulių krašto asmenybes, pasitraukusias iš Tėvynės nuo raudonojo maro ir gyvenusias, kūrusias, puoselėjusias lietuvybę užjūriuose.

Viena iš priežasčių, kad Pranciškus Mykolas Juras (JAV labiau žinomas kaip Francis M.Juras) mažai plačiajai visuomenei Lietuvoje girdėta asmenybė, yra ta, kad į JAV jis emigravo dar XX a. pradžioje - 1912 m.

Žvilgsnis į biografiją

P.M.Juras gimė 1891 m. liepos 16 d. Briduose (mirė 1980 m. lapkričio 21 d. Putname (Konektikuto valstija, palaidotas Čikagoje), Mykolo Juro ir Mortos Balčiūnaitės šeimoje. Pranciškus buvo septintas vaikas šeimoje, o iš viso Jurų šeima susilaukė net 13 atžalų. Akivaizdu, kad išlaikyti didžiulę šeimą tėvams nebuvo lengva. Tėvai mintyse dėliojo tradicinę „schemą" - vienas sūnus, vyresnysis Antanas, buvo išleistas mokytis į Kauno kunigų seminariją. Nors broliui Antanui buvo suteikti diakonato šventinimai, nelengvos studijos seminarijoje atėmė jaunuolio sveikatą - susirgo džiova, o tėvų santaupų teužteko sūnui gydyti, bet ne kitų vaikų mokslui. Pranciškus troško eiti brolio Antano pėdomis. Tėviškėje jis baigė pradinę mokyklą, o norėdamas užsidirbti mokslams pradėjo dirbti krautuvėje, savarankiškai rengtis, kad gautų keturklasės Šiaulių mokyklos diplomą. Tam Pranciškus 1912 m. turėjo Petrapilyje išlaikyti lotynų kalbos egzaminus. Tas jam pavyko. Deja, P.Juras, sužinojęs, kad jam gresia ilgi tarnavimo metai rusų kariuomenėje, buvo priverstas pasitraukti už Atlanto.

Amerikoje P. Juras nepamiršo esantis lietuvis katalikas, siekiantis eiti savo brolio Antano pėdomis. Išskirtinė P.Juro biografijos data - 1922 m. Tada jis buvo įšventintas kunigu ir beveik 40 metų, iki 1967 m., ištikimai tarnavo Šv. Pranciškaus lietuvių katalikų parapijoje Lorense.

Jis ne tik rūpinosi tėvynainių sielovada, bet dėstė lietuvių kalbą Šv. Jono seminarijoje Braitone, MA, reiškėsi visuomeninėje veikloje - ypač daug darbavosi Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos (ALRKF) baruose: 1935-1945 - jos centro valdybos vicepirmininkas, „Darbininko" generalinis vedėjas, 1939-1946 ir 1951-1954 m. - iždininkas, 1945-1952 m. - pirmininkas, 1932-1939 - Kunigų vienybės sekretorius, 1940-1942, 1946-1948, 1961-1965 - pirmininkas, 1961-1966 m. - vienas iš Lietuvių katalikų religinės šalpos direktorių. P.Juras prisidėjo prie lietuvių ateitininkų JAV veiklos, nuo 1949 m. buvo Ateitininkų sandraugų sąjungos dvasios vadas; daug metų buvo ALT (Amerikos lietuvių tarybos) centro valdybos narys, JAV LB tarybos narys, nuo 1943 m. vadovavo Lietuvių kultūros institutui.

Kai po Antrojo pasaulinio karo, apie 1949 metus, iš „dipukų" stovyklų Europoje lietuviai išeiviai inteligentai persikėlė į JAV, Amerikoje jie rado į ką remtis, turėjo sektiną pavyzdį, kaip reikia rūpintis lietuvybės išsaugojimu už Atlanto. Juk kunigas P.Juras JAV gyveno jau per 30 metų, rūpinosi lietuvių išeivijos sielovada, atidarė parapinę mokyklą,
Šv. Pranciškaus lietuvių parapijoje Lorense įrengė naują bažnyčią, pastatė Matulaičio namus, spaustuvę, ėjo įvairiausias visuomenines pareigas.

Mecenatas, lietuviško žodžio sergėtojas

Į Lietuvos kultūros istoriją P.Juras įeina kaip mecenatas ir knygų leidėjas, kurio rūpesčiu išleista per 40 knygų: rašytojų F.Kiršos, J.Aisčio, A.Vaičiulaičio, Maironio, B.Brazdžionio; filosofų ir mokslininkų S.Šalkauskio,
Z.Ivinskio, A.Maceinos; muzikų K.V.Banaičio, J.Kačinsko, S.Šimkaus. Kodėl jis ėmėsi šios veiklos? P.Juras tęsė aušrininko, irgi Šiaulių krašto žmogaus, Jono Šliūpo veiklą, kai jis, atvykęs į JAV XIX a. pabaigoje, rado lietuvius vos bekalbančius lietuviškai. P.Juras, kaip ir J.Šliūpas, suprato, kad lietuvybę išeiviai gali išsaugoti tik tada, jei leidžia lietuvišką spaudą ir knygas. Sakytinio žodžio išeivio šeimoje - negana, jis išblunka, aplimpa iš angliakalbės aplinkos atsineštais anglicizmais, svetimomis sakinio konstrukcijomis.

Pavojus susilpninti ar visai prarasti lietuvybę sustiprėjo Lietuvai praradus Nepriklausomybę 1940 metų vasarą. Tą pačią vasarą J.Baltrušaitis kreipėsi į Amerikos lietuvius: „Kaip vystysis dalykai Tėvynėje, šiandien nežinia, bet aš iš ilgo patyrimo žinau, kad jie vystysis toli ne taip, kaip reikia, ir todėl jūs, laisvieji Amerikos broliai, turite darbščiai prisiimti visą atsakomybę už Lietuvos kultūros ateitį ir jos gyvybę..." Kunigas P.Juras buvo vienas iš pirmųjų, kuris savo darbais atsiliepė į J.Baltrušaičio kvietimą rūpintis lietuvybės reikalais.

Lietuvai netekus Nepriklausomybės, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir po jo, Amerikos lietuvių nebepasiekdavo knygos, kiti spaudiniai iš Lietuvos. Tą spragą užpildyti ėmėsi P.Juras. Jis mecenavo ir leido ne tik religinio pobūdžio literatūrą. Leisdamas žymių lietuvių darbus, jis prisipažino: „Nesu filosofas, nei kūrybinis rašėjas. Pamokslus, kad ir paruošiu, mažai kas tegirdi. Išleistos gabiųjų rašėjų knygos gal užpildys mano gyvenimo tuštumas." Taigi kunigas P.Juras suprato, kad tik lietuviška kultūra gali padėti išlaikyti lietuvybę išeivijoje. Tačiau jis orientavosi į aukštos meninės, filosofinės, estetinės vertės kūrinius.

Ištikimas A.Maceinos rėmėjas

P.Juras pasižymėjo puikia intuicija įžvelgti būsimus kūrėjus, sugebėjimu savo organizacinį talentą ir „vidujinį džiaugsmą suausti su katalikiškąja lietuvių visuomene". Neaišku, ar šiandien Lietuva taip plačiai žinotų filosofo A.Maceinos vardą, jei ne mecenatas P.Juras, gerbęs ir vertinęs „autentišką mokslininką" A.Maceiną, rūpinęsis, kad jaunasis filosofas, gyvendamas Vokietijoje, nedirbtų sunkaus fizinio, atsitiktinio darbo, o studijuotų ir rašytų savo filosofinius veikalus. Jų dalykiški, o vėliau ir šilti, ryšiai puikiai atsispindi net 36 metus (1940-1976) rašytuose vienas kitam laiškuose. P.Juras finansavo beveik visus nuo 1940 m. pasirodžiusius A.Maceinos veikalus, rūpinosi jų leidyba, kai ji dėl vienokių ar kitokių priežasčių strigo.

Minėtinas faktas, kad P.Juras ir A.Maceina gyvai buvo susitikę tik vieną kartą Vokietijoje, bet jis nuolat siųsdavo į Vokietiją „žalmargius" (JAV dolerius, - aut. past.), kad A.Maceina galėtų sumokėti už butą, mokslą, kitas buities išlaidas. Svarbiausia, jis finansuodavo jaunojo filosofo veikalų leidybą. P.Juras, žavėdamasis A.Maceinos talentu, užsibrėžė (nors jie dar nebuvo parašyti) išleisti 5 filosofo darbų tomus. 1948 m. rugpjūčio 19 d. laiške A.Maceinai P.Juras rašo: „Tamstos „Didžiuoju inkvizitoriumi" negaliu atsigėrėti. Paskolinau tūlam klebonui „išrišimui duonos problemų" ir iki šiol negrąžino. Šį veikalą norėčiau skaityti daug kartų..."

P.Juras finansavo A.Maceinos veikalų „Jobo drama" (1950), „Saulės giesmė" (1954), „Didžioji padėjėja" (1958), „Niekšybės paslaptis" (1964), „Dievo avinėlis" (1966) leidybą, savo širdies „didelėmis aukomis" prisidėjo, kad „Didysis inkvizitorius" ir „Niekšybės paslaptis" būtų išverstos į vokiečių kalbą, o lietuvio filosofo vardas įeitų į Europos filosofijos istoriją.

Dirbdamas pastoracinį darbą Lorenso Šv. Pranciškaus katalikų parapijoje, P.Juras puikiai suvokė, kad lietuvybės dvasią būtina ugdyti ir išeivių vaikams. 1949 m. P.Juras prikalbino B.Brazdžionį kartu steigti ir poetui redaguoti vaikų žurnalą (kai kuriuose šaltiniuose vadinamas laikraščiu, - aut. past.) „Eglutė". 1950-1959 m. „Eglutė" leista Lorense, o nuo 1959 m. - Putname. Per metus pasirodydavo 10 numerių.

Amerikos lietuvių kultūros archyvo steigėjas

P.Juras viso savo gyvenimo darbus išeivijoje, jų prasmę apvainikavo įsteigęs ALKA (Amerikos lietuvių kultūros archyvas, - aut. past.) Putname. Šiuo metu tai vienas didžiausių lietuvių kultūros lobynų, kurį sudaro: 50 tūkst. knygų biblioteka (knygos, laikraščiai, maldaknygės, kantičkos, 1816 m. Žemaičių vyskupo
A.Giedraičio išverstas į lietuvių kalbą „Naujasis įstatymas" (1816), vyskupo Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė" (1848) ir kt. vertinga medžiaga); 150 įvairių šeimų, organizacijų (VLIK, BALF, Tautos fondo, Skautų) archyvai; muziejus, kuriame saugomi per 40 išeivijos dailininkų, skulptorių (P.Kalpoko, A.Galdiko, R.Antinio, V.Kašubos) darbai.

Muziejaus steigimo pradžia - 1922 m., kai tapęs kunigu P.Juras pradėjo rinkti lietuviškas knygas, periodinius leidinius, lietuvių dailininkų darbus. Sukauptą medžiagą jaunas kunigas įkurdino klebonijoje, savaitraščio „Darbininkas" patalpose Bostone. Apie 1935 m. gimė ALKA vardas. Nuo 1951 m. archyvo medžiaga iš Bostono buvo perkelta į Broktoną.

1963 m. nepailstantis kunigas P.Juras išsirūpino, kad Putname būtų pastatytas atskiras vienaaukštis pastatas. 1965 m. jis perdavė archyvą seselių vienuolynui ir Lietuvos katalikų mokslų akademijai (LKMA).

P.Juro pėdsakas Šiauliuose

Dirbdamas Šiaulių universitete, visada stengiausi, kad ryšiai su pasaulio universitetais duotų praktinių rezultatų. Dabartinė Vilniaus universiteto Šiaulių akademija bendradarbiauja su prestižiniu Kento (JAV) universitetu netoli Klivlando. Stažuotė jame ir bendradarbiavimas su Klivlando lietuvių bendruomenės nariais, Lietuvos generaline garbės konsule, Šiaulių universiteto garbės daktare Ingrida Bublys, Viktoru Stankumi ir kt. subrandino mintį, kad Kento universitete saugoma archyvinė medžiaga, susijusi su Šiauliais, iš specialiųjų rinkinių pasiektų ir Šiaulius.

Bendromis pastangomis pasirūpinome, kad į Šiaulius būtų perkelta ir P.Juro archyvo dalis. Taigi 2016 m. vasario 18 d. Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo pristatyti Kento valstybinio universiteto dovanoti dr. Domo Jasaičio, prelato Pranciškaus Juro, žurnalisto Jokūbo Stuko ir Edvardo A.Šulco rinkiniai, kuriuose gausu dokumentinės medžiagos, žurnalų, rankraščių, unikalių nuotraukų, užfiksavusių JAV lietuvių išeivių istorijos svarbias datas ir įvykius. Dvi pirmosios asmenybės yra tiesiogiai susijusios su Šiaulių kraštu.

P.Juras buvo toliaregis žmogus. Jis galvojo, kad daugiau naudos bus, jei su jo sukauptais archyvais galės susipažinti ne tik lietuvių diaspora, bet ir JAV piliečiai. Šiandien akivaizdu, kad su P.Juro sukauptais lietuvybės lobiais turi susipažinti ir šiuolaikinė Lietuvos visuomenė, kurios kultūrinė tapatybė turėtų būti formuojama ir lietuvių diasporos kultūros pagrindu.

Parengta pagal „Šiaulių kraštą"