Vakar „Vakaro žinios" rašė, kad artėjančiame „Didžiajame šeimos gynimo marše" neišvysime vyskupų, tačiau pavieniams dvasininkams dalyvauti neuždrausta. Tiesa, ne visiems. Štai pranciškonui broliui Pauliui Vaineikiui pasirodyti marše neleista. Dvasininkas neslepia apmaudo, kad vyresnieji išsigando provokacijų, tačiau tikina, kad šiuo metu aktyviai bendrauja su žmonėmis ir stengiasi į mitingą jų pakviesti kuo daugiau.
- Kardinolas Sigitas Tamkevičius patikino, kad vyskupai nedraudžia pavieniams dvasininkams dalyvauti Šeimų marše. Kodėl pranciškonai priėmė kitą sprendimą? - „Vakaro žinios" paklausė brolio Pauliaus VAINEIKIO.
- Mes, pranciškonai, esame vienuoliai. Tai yra, kaip priklausytume kariuomenei. Jeigu karo vadas nusprendžia, kad nedalyvaujame, mes, visi eiliniai, turime klausyti. Esame pranciškonų ordinas, o žodis „ordinas" ir yra kilęs iš žodžio „ordo", kuris reiškia tvarką. Aš esu vienas iš tų eilinių ir turiu vykdyti priimtą sprendimą.
Be to, reikia pabrėžti, kad Lietuvos vyskupai neatsiribojo nuo maršo. Vyskupai tiesiog nedalyvaus kaip oficialūs Bažnyčios atstovai, bet maršą jie palaiko. Vyskupai netgi pakvietė visus tikinčiuosius į maldos tiltą už šeimas, tam yra sukurta malda. Manau, tai labai gražus gestas.
Aš, nors ir nedalyvausiu, skiriu šį laiką maršo palaikymui. Mano automobilis papuoštas maršo atributika, bendrauju su žmonėmis ir kasdien kviečiu juos dalyvauti marše. Bent tokiu būdu noriu prisidėti prie šio mitingo.
- Jaučiate apmaudą dėl tokio vyresniųjų sprendimo?
- Žinoma, yra apmaudo ir liūdna, kad atsakingi broliai pasirinko tokią poziciją. Suprantu jų baimes, nes tikėtina, kad marše bus tokių, kurie kaip snaiperiai gaudys kiekvieną gestą, iš kurio būtų galima padaryti provokaciją. Ir vyresnieji, žinodami mano charakterį, tarsi apsidraudžia. Baiminamasi, kad ko nors neleptelėčiau.
Manau, kad mes, pranciškonai, turėtume būti drąsesni. Juk mes visuomet esame kartu su liaudimi. Popiežius Pranciškus yra labai geras pavyzdys. Kai jis tarnavo Buenos Airėse, buvo laikomas nepatogiu vyskupu. Nes visuomet buvo tarp paprastų žmonių ir nevengė ginti netgi prastos reputacijos žmonių teisių. Jis visuomet yra su kenčiančiais žmonėmis. Manau, ir dėl maršo, pranciškonai galėtų imti pavyzdį iš popiežiaus Pranciškaus.
- Argi ne tai ir yra dvasininko pareiga - kovoti už tiesą, nebijant provokacijų ar, kas ką pasakys?
- Būtent taip ir yra. Evangelijoje pagal Joną sakoma, kad „Gerasis ganytojas guldo gyvybę už savo avis visose situacijose: tiek patogiose, tiek nepatogiose". Jam rūpi avys, o ne reputacija.
- Viename interviu kitas pranciškonas jums pažėrė kritikos dėl anksčiau pasakytų žodžių apie LGBT. Jau tapote nepatogus ir saviems?
- Tai buvo ne visai broliškas interviu. Man, žinoma, gaila, kad kai kurie mano broliai taip kalba. Bet tai yra jo nuomonė. Jis nori būti geras visiems. Bet mes tuo ir gražūs, kad esame skirtingi. Iš pradžių į tai sureagavau savo socialiniame tinkle ir vėl gal pasisakiau aštrokai. Bet paskui ištryniau, nes suprantu, kad visa tai tik kiršina bendruomenę. Gal geriau nekreipti dėmesio. Priimu tai kaip atgailą sau.
- Maršo kritikai tik to ir nori, kad įvyktų susiskaldymas ir kuo daugiau žmonių liktų namuose.
- Taip, todėl turėtume tam nepasiduoti. Manau, maršas gali tapti istoriniu įvykiu. Labai svarbu dalyvauti jame, nes gali būti, kad tai yra paskutinis laisvas žmonių mitingas, kai galime laisvai, be cenzūros ar prievartos pareikšti savo nuomonę. Nes iš Vakarų besiritanti neobolševikiška banga siekia visus suvienodinti ir, kaip darė bolševikai, - padaryti visus vienodus pagal vienos partijos diktatą.
Tačiau kartu tai gali būti kažko naujo ir gero pradžia. Kai pirmą kartą ne partijos ar politikai, bet patys žmonės, nusprendė imti iniciatyvą į savo rankas. Kai į mitingą susirinks šeimos, kurios jaučiasi valstybės neginamos arba diskriminuojamos, pamatys, kad jų yra daug ir kad jos tikrai gali pakeisti situaciją. Nes yra didžiausia jėga.
Todėl kviečiu visus geros valios žmones nebijoti šio maršo ir jame dalyvauti. Už Kristų, už Šeimą, už Lietuvą!