Lietuvoje liepa. Vasara tokiu metu nei jauna, nei sena, o gamtoje visko labai daug: spalvų, vabzdžių, paukščių. Šią vasarą mūsų gamtoje daug ir žmonių, nes, užsivėrus keliams į Europą ir pasaulį, mes turime nuostabią galimybę gyventi savo krašte ir jį kuo geriau pažinti. Net nesitiki, kad apie jį žinome tiek mažai.
1 nuotr.
Taigi - kur keliausime uostyti liepų žiedų? Kur grožėsimės ramunių pievomis, katilėliais ir kitomis vasaros grožybėmis? Dabar taip paprasta viską pasiekti - atsivertęs vieną ar kitą puslapį susiruošei maršrutą, ir - į kelią. Ar toli reikės važiuoti? Ne, Lietuvoje nėra tokio objekto, kuris būtų toli.
Šiandien visus noriu pakviesti į Obelynę. Ar žinote, kas tai? Kur ji yra ir kodėl aš siūlau ten apsilankyti?
Obelynę kažkada žinojo tik piemenukai... Oficialaus tokios vietovės vardo gal ir nebuvo, o ant Nemuno šlaito už Marvos, taigi - kitakrančio Kauno priemiesčio, upeliuko rėvoj augusios didelės obels pavėsį žinojo tik jie, piemenys. Kai profesorius Tadas Ivanauskas čia vaikščiodamas jų paklausė, kaip vadinasi ši vieta, mažieji pasimetė... mes vadinam ją Obelyne... dėl šios obels... Profesorius čia įsigijo žemės sklypą ir prieš 100 metų sumanė įsikurti - pastatyti namelį, stiliumi panašų į Lebiodkos dvaro pastatą ten, tolimoje Lydos apskrityje, Lebiodkoje, pasisodinti visų norimų medžių parką... Tada, plikoje vietoje, galėjai mąstyti ir svajoti. Bet niekas taip staiga neįvyksta: namo statyba užtruko, parko medžiai augo taip pat ne milžino šuoliais. Parką iš pakraščių turėjo saugoti eglių alėjos - sodintojai mažas egleles nešė saujose. Dabar - tai ošiantys didmedžiai.
Iš vienur į būsimą parką atkeliavo riešutmedžiai, iš kitur - ginkmedžiai, tulpmedžiai, tujos. Profesorius daug ką taip ir rinko - po ūglį, po skiepą. Čia augo ir turtingas pomologinis sodas - senosios ir naujosios obelų, kriaušių veislės, slyvos ir trešnės. Honorata Ivanauskienė rūpinosi rožių alėja, gėlėmis, visur bėgiojo, giedojo paukščiai.
Obelynės parkas veikiai sužaliavo visa jėga. Dabar paprasta pamatyti, kaip atrodo 100 metų didžioji tuja - galima apie tai pasakoti, bet išvysti, apglėbti (jei tik valiosite) ją yra kas kita. O tulpmedžio žiedai? Dabar juos rasite - tokius nepaprastus, pas mus neregėtus, nes žydinčių tulpmedžio medžių rasite tik Veliuonoje, Kauno botanikos sode, gal dar viename kitame senesniame dendrologiniame rinkinyje.
Obelynėje labai įdomi spygliuočių medžių kolekcija, ąžuolų, riešutmedžių rinkinys. O apie liepų įvairovę ir kiekvienos veislės ar formos istoriją galės papasakoti tik Obelynės parko kuratorius Simonas Stašaitis. Nepraleiskite pro ausis tų žinių ir būtinai pauostykite žiedus, pridėję delnus išmatuokite lapus - dievaži, kokių vertybių čia esama.
Obelynės parko pakraštyje glaudžiasi profesoriaus Tado Ivanausko namas - dabar jau Kauno krašto muziejaus padalinys, veikianti memorialinė ekspozicija. Čia buvo gyventa ir darbuotasi. Šie namai labai svarbūs savo nesena istorija, nes juose pokariu ir karo metais buvo priglausta daugybė besislapstančių žmonių. Čia lankėsi meno, kultūros, mokslo žmonės ir visada buvo laukiami visi, kam įdomi ir svarbi gamta.
Taigi - jei nebuvote, keliaukite į Obelynę. Ten įdomu visada, bet dabar, kai žydi liepos ir tvyro ypatingas jų aromatas, kiekvienas apsilankymas bus visai kitoks.
