Trūkęs vamzdis sukūrė stebuklą. Visi mūsų šalies pacientai ūmai „išgijo“. Neliko elektroninių receptų. Su jais - ir kompensacijų už vaistus. O jei pacientai nusprendė, kad jie ir be užpiltų Registrų centro serverių vis dar šioje žemėje liko, patys mokėjo už kompensuojamus vaistus. O kiek mokesčių mokėtojai sumokėjo už nuo 2005 m. diegiamą, daiginamą, tobulinamą e.sveikatos projektą? Kuris atsilaikė prieš Valstybės kontrolę, prokuratūrą, Seimo Antikorupcijos komisiją. Bet neatsilaikė prieš banalų vamzdį.

Informacinių technologijų (IT) specialistai teigia, kad kompiuterinės sistemos, kuriose saugomi patys svarbiausi valstybės duomenys, per metus gali neveikti tik 26 minutes. Jei dirbama visą parą. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis tikina, kad ypač svarbūs valstybiniai duomenys privalo būti atkurti per 8 valandas. O Lietuvoje niekas nieko neprivalo. Jei e.sveikata buvo pradėta kurti prieš 15 metų, tai ją galima ir atkurti per 15 metų. Jei e.sistemos kūrybai išleidome per 40 milijonų eurų, tai ir „atkūrybai“ gal išleisime tiek pat milijonų. O kas uždraus? Jei hakeriai, jau sužinoję, kad mūsiškė e.sveikata guli viename sostinės rūsyje tokia besveikatė, kaip stimpantis veršis, ims tyčia mūsų IT specialistams trukdyti. Vien dėl to, kad hakeriams būtų smagiau. Be to, ir mūsų IT specialistai daugiau uždirbtų. Yra toks senas nebyliojo kino filmas - mažas vaikas tyčia daužo vitrinų stiklus. Kad sukurtų langų įstiklintojui rinką. Tad ir dabar hakeriai kurs rinką. Kad visi mūsų geriausi IT specialistai parų paras neišlįstų iš vieno rūsio.

O kur kopijos?

Dabar dėl Registrų centro duomenų laikinų (o gal ir nelaikinų) praradimų atakuojami šios įmonės vadovas Saulius Urbanavičius ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Nors atakuoti derėtų visas išmintingąsias mūsų valstybės galvas. Kurios sumintijo sukišti svarbiausias valstybės žinias į vieną rūsį. Sukišo kaip Adolfo Hitlerio generalinį štabą į bunkerį. Matyt, kad duomenys būtų apsaugoti nuo bombonešių atakų. Bet, pasirodo, per potvynius, tvanus ar silpną lietutį jiems saugiausia ne namų rūsiuose, bet aukščiau. Taip pasakytų kiekvienas Nemuno potvynį pergyvenęs rusniškis ar kaimynų aplieto būsto savininkas. Vanduo teka žemyn. Ne aukštyn. Taip pat ir iš įtrūkusio vamzdžio.

Reikėtų atakuoti išmintingąsias mūsų valstybės galvas, kurios nesusiprato pasirūpinti svarbiausių mūsų valstybės duomenų rezervinėmis kopijomis. Estija savo svarbiausių valstybės duomenų kopijas saugo vienoje Vakarų Europos valstybėje. IT specialistai siūlo tokias kopijas sukelti bent į „Debesies“ saugyklas. O mes, kaip išaiškėjo, turėjome tik vienus marškinius, paslėptus rūsyje. Kai jie sušlapo, likome visai be marškinių. Kiekvienas eilinis žmogus savo spintoje tikrai rastų dar vienus marškinius. O valstybė - ne.

Aiškėja, kad mūsų valstybė visada nepasiruošusi. Nei padangų gaisrams, nei svarbiausių valstybės duomenų praradimams. Ruošiasi tik Astravo AE „katastrofai“ ir antrajai koronaviruso pandemijos bangai. Prisipirko jodo tablečių ir kaukių. Manote, pasimokysime? Nė už ką. Net koronavirusu sergantis dzūkas ne vieną, bet du kartus iš Kauno ligoninės pabėgo. Mes pasimokome iš kito karto. Niekada iš pirmojo. Trakuose degusios padangos neįspėjo, kad ir Alytuje gali kilti padangų gaisras. Kilometrinis „Grigeo“ vamzdis neįspėjo valstybės duomenų saugotojų, kad vanduo iš vamzdžių teka žemyn. Galų gale, nusikaltėliai, pavogę iš vienų plastinės chirurgijos klinikų duomenis apie pacientus, neparagino valstybės galvų apsaugoti slapčiausius pacientų duomenis. Nes, kas galėtų paneigti, jog apie e.sveikatą zujantys hakeriai jau žino, kokios ligos kamuoja mūsų Seimo narius, ministrus, kariškius ir t.t. Jei žinai žmogaus ligą, žinai ir jo silpnąją vietą.

O kur vaizduotė?

Kalboms apie buvusią Seimo blondinę Gretą politikai nepritrūko fantazijos. O šit sufantazuoti, jog valstybės svarbiausios duomenų bazės nesaugios - pritrūko vaizduotės. O ką dabar darys? Atkurtus duomenis, kol baigsis duomenų kopijų kūrimo bei saugojimo paslaugos bei reikalingos įrangos viešųjų pirkimų procedūros, galima saugoti kitaip. Na, ne taip sudėtingai, kaip Europos Sąjungoje saugotiną paukštuką meldinę nendrinukę. Kiek paprasčiau. Rūsį su saugotinais duomenimis, galima apstatyti padangų rietuvėmis. O už jų dar sustatyti medžiotojus, ginkluotus lankais. O trečiojoje saugumo zonoje pripilti smėlio ir suguldyti ant gultų Remigijaus Šimašiaus vasarotojus. Kad keltų erzelį, jog lankininkai tuoj ims šaudyti į nekaltus poilsiautojus. Ypač į vaivorykštinius. O nuodingos padangos irgi ims rūkti. Įbesti angliškai parašytą plakatą, jog tai laikinai saugojama valstybės teritorija - rūsio rezervatas. Laikinai be duomenų. Vėliau, kai bus sukurtos rezervinės duomenų kopijos, tą nelemtą rūsį galima parduoti. Už 1 eurą karalienei Mortai. Juk vis vien nežinome pinigų vertės. Vien 2009-2015 m., kaip 2017 m. skelbė Valstybės kontrolė, e.sveikatos projektas „įsisavino“ iš valstybės biudžeto 4 245 330,04 Eur. Taip pat „įsisavino“ 24 056 870,9 Eur ES paramos. Dar 1 770 540 Eur gavo iš Norvegijos. Dar 578 227,44 Eur gavo iš Šveicarijos. Dar 122 391 eurą primetė mūsiškis Privalomojo sveikatos draudimo fondas. Daugybė firmelių IT specialisčių - e.sveikatos diegėjų tuos pinigus lesiojo. Tuometinio Seimo Antikorupcijos komisija, vadovaujama Vitalijaus Gailiaus, nuo tokio pinigų taškymo kraupo. Specialiųjų tyrimų tarnyba ir prokurorai gąsdino. O kas iš to? Dokumentai teisėti. Korupcijos nenustatyta. Įtarimai dėl diversijos pareikšti vamdžiui.