Nors lietuvių kalbos abėcėlė yra šventa...

- Gerbiamas signatare, ar ketinate pasinaudoti galimybe pakeisti pavardės rašybą tapatybės dokumente?

- Mielai pakeisčiau, bet negaliu, nes įstatymas, kurį pasirašė ir prezidentas Gitanas Nausėda, neleidžia naudoti diakritinių ženklų. Mielai pasinaudočiau galimybe turėti asmens dokumentą su lenkiškais rašmenimis, kad pasauliui be žodžių būtų aišku: ne tik lietuviai kovojo už Nepriklausomybę ir ne tik jie pasirašė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.

- Bet kažkodėl didelio entuziazmo lenkų bendruomenėje nematyti. Kodėl?

- Čia kitas klausimas. Lenkiškų pavardžių rašyba pagal gramatiką asmens dokumentuose buvo opi nuo 1994 metų, kai prezidentai Algirdas Brazauskas ir Lechas Valensa pasirašė Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Ši problema galėjo būti išspręsta, kai Lenkų rinkimų akcijos partija atsidūrė koalicinėje Vyriausybėje, kuriai pirmininkavo Saulius Skvernelis, tačiau tuo metu jiems ji visiškai nerūpėjo. Partiečiams rūpėjo tiktai postai ir galimybės jais pasinaudoti tose apygardose, kur jie gyvena.

Maža to, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje jie skleidė maždaug tokius teiginius, kad jiems tai - penktaeiliai dalykai. Ir dabar, kai šią problemą išsprendė ne jie, o Lietuvos Seimas, jiems nėra taip aktualu, bet manau, kad iš pradžių pavieniai žmonės, kurių pavardės neturi diakritinių ženklų, keisis dokumentus, paskui jų rasis daugiau, nes tai ne tik smagu, bet ir praktiška išvykus į užsienį. Manau, pats laikas tarptautiniu mastu kelti klausimą ir dėl lietuviškų pavardžių su diakritiniais ženklais rašymo gyvenant už Lietuvos ribų.

- Kitu žingsniu, manote, Seimas turėtų įteisinti ir diakritinius ženklus?

- Na, aš neskubu. Mano mama gyveno 98 metus ir 15 dienų, reikia manyti, mano genai leis man nugyventi šimtą metų , - iki tol, manau, įstatymas bus priimtas. Reikia žiūrėti plačiau, pasaulis yra atviras, ir nematau jokio pagrindo būgštauti, kad lenkai kažką užims ar kažką blogo padarys Lietuvai. Reikia keisti ir Konstitucinio Teismo doktriną dėl asmenvardžių rašymo, nes svetimtaučių Lietuvoje bus vis daugiau.

Konstitucinis Teismas yra priėmęs sprendimą, kad asmenvardžių rašymo klausimai sprendžiami tik su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos žinia. Aš manau, kad komisija turi puoselėti, saugoti, ginti nuo svetimybių lietuvių kalbą, bet ne spręsti klausimus dėl kitų kalbų vartojimo oficialiuose dokumentuose. Čia yra didžiulė problema.

- Kadaise Lenkijoje užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašė, kad prezidento Lecho Kačinskio vizito metu į Lietuvą mūsiškis Seimas atmetė siūlymą įteisinti „x", „w", „q" raidžių naudojimą asmens dokumentuose. Jis atsiprašė lenkų. Na, kaip žinome, prezidentas Algirdas Brazauskas irgi atsiprašė, tik ne lenkų, - žydų. Tokį poelgį jūs pavadinote pagarbos verta diplomatija. Jeigu, anot jūsų, ji tokia yra, kodėl tokios diplomatijos nedemonstruoja Lenkija?

- Sunku pasakyti. Jeigu turite mintyje Vilniaus ir Vilniaus krašto problemą, tai visos abejonės išsklaidytos jau minėta Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartimi. Ten aiškiai parašyta, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, o Varšuva - Lenkijos. O jeigu Lietuvai vis tiek reikia atsiprašymo, kad santykiai vis gerėtų, prie to reikia dirbti, pastangas turi dėti Užsienio reikalų ministerija, dėl to reikia kalbėti su Lenkijos diplomatais ir aukščiausiais valdžios atstovais.

Vis dėlto, manau, kad Lenkija ne kartą demonstravo savo pagarbą kaimynei Lietuvai, ypač stojant į NATO, pasirodžiusi kaip besąlygiška jos advokatė. Prezidentas Aleksandras Kvasnevskis aiškino, kad be laisvos Lietuvos nebus laisvos Lenkijos, o jei nebus saugios Lietuvos, nebus ir saugios Lenkijos; aš manau, tiesą liudija konkretūs veiksmai, o ne žodžiai... Pagaliau juk paprastai atsiprašo tas, kuris stipresnis.

- Daugeliui lietuvių kelia pagarbą kai kurie konkretūs Lenkijos valdžios sprendimai, pvz., įstatymas, neleidžiantis Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytų nacių nusikaltimų primesti lenkų tautai. Lietuviai kaip vieną ryškiausių lenko savybių mini „onorą", o kokį lietuvio bruožą išskirtų lenkai? Gal norą pasitarnauti, įtikti?

- Manau, kad lietuviams tikrai užtenka „onoro" ar pasididžiavimo, ir būtent tas pasididžiavimas lietuvybe išgelbėjo tiek valstybingumą, tiek Tautą. Lietuviai visais laikais buvo didinga tauta, stiprioji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Lietuviai aktyviai dalyvavo ir kuriant pirmąją Europoje ir antrąją pasaulyje Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstituciją. Istorijoje man būtų sunku rasti pavyzdžių, rodančių, kad lietuviai yra nuolankūs ar, anot jūsų, linkę pasitarnauti.

- Europoje Lenkija rodo stuburą ir gindama krikščioniškąsias vertybes. Ar Lietuva pakankamai remia Lenkiją šioje kovoje?

- Be abejo, krikščioniškos vertybės turi būti puoselėjamos, ir jos pakankamai puoselėjamos Europos Sąjungos mastu, nes dauguma ES valstybių narių yra krikščioniškos religijos atstovai. Jei kalbėtume apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, sakyčiau, kad tiek, kiek reikia pagalbos šiuo atžvilgiu, Lietuva tikrai suteikia. Manau, kad tiek mūsų prezidentas, tiek mūsų Seimas vertybiniais klausimais solidarizuojasi su Lenkija.

- Jums, buvusiam prezidento Valdo Adamkaus, premjerų Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus patarėjui, turbūt nepraslydo pro akis besiformuojanti Lenkijos-Ukrainos-Jungtinės Karalystės bendrystė karinio konflikto akivaizdoje. Kokios pozicijos, jūsų manymu, šiuo atžvilgiu turėtų prisilaikyti Lietuva?

- Protestuodami prieš V.Putino veiksmus Ukrainoje, visų pirma turime išlikti solidarūs su ukrainiečiais. Teigiamai vertinu Seimo narių išvyką į Ukrainos parlamentą. Labai gerai prisimenu tuos metus, kai buvau paskirtas Lietuvos valstybės atstovu Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje. Nuo tada, kai 1991 m. sausio 13-ąją mus atakavo sovietiniai tankai ir nebuvo aišku, kokia Lietuvos ateitis, mano užduotis buvo sudaryti sąlygas, kad kiekvieną dieną mūsų parlamente būtų bent keli užsienio valstybių parlamentarai. Ir aš tą užduotį stengiausi įvykdyti.

Dabar, kai Ukrainoje prasidėjo karo veiksmai, ukrainiečiams dar sunkiau ir jiems reikia visokeriopai padėti. Lietuvos užsienio politika pozityviai vertinama ir Europos Parlamente ir JAV administracijoje, esame gana aktyvūs ir tas aktyvumas matomas. Mums, mažai valstybei, labai aktualu išlaikyti svarbaus tarpininko tarp ES ir Ukrainos, tarp Ukrainos ir NATO vaidmenį; tai daro Lietuvą dar stipresnę ir dar reikšmingesnę pasauliniame kontekste.

- Europoje kilus karui, turbūt labai praverstų jūsų gero pažįstamo, JAV valstybės veikėjo, prezidentams Dž.Kenedžiui ir Dž.Karteriui talkinusio intelektualo, Zbignevo Bzežinskio analitinis protas ir toliaregystė, tiesa? Kadaise minėjote, kad jis - vienas iš kelių didelę įtaką jums padariusių intelektualų.

- Gerai, kad prisiminėte prof. Bzežinskį: jis buvo žmogus, kuris, visų pirma, sugriovė Tarybų Sąjungą, kuris labai gerai suprato Rytų Europos valstybių padėtį bei galimybę joms tapti laisvomis ir pan. Jis buvo pagrindinis Lietuvos stojimo į NATO architektas, už tai pelnęs ne tik VU garbės daktaro bei Vilniaus miesto garbės piliečio vardus, bet ir gavęs aukštų valstybės apdovanojimų.

Matant, kas vyksta pasaulyje ir ypač politinių mokslų teoriniuose frontuose, be abejo, šitokio kalibro, šitokio rango žmogų šiandien sunku surasti. Vienintelis dalykas, ką mes galime padaryti - tinkamai įamžinti profesoriaus atminimą. Džiaugiuosi, kad balandžio mėnesį VU Tarptautinių santykių ir politikos institute bus atiduota duoklė tam nepaprastam žmogui - bus atidaryta prof. Z.Bzežinskio vardo auditorija.

- Ką dar, jūsų nuomone, galėtume ir turėtume padaryti, kad mūsų mažoje valstybėje lenkų ir lietuvių santykiai išvengtų trinties?

- Dėl to reikia priimti tautinių mažumų įstatymą ir išspręsti eilę klausimų, susijusių su švietimu. Vis dėlto manyčiau, kad valstybėje, kuri daugiau kaip tris dešimtmečius gyvena nepriklausomybės sąlygomis, labai svarbu visiems bendrapiliečiams, nežiūrint jų tautybės, sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kad jie jaustųsi kaip namie. Jaustų, kad valstybė jais rūpinasi, kad suteikia galimybę palaikyti savo tautinį identitetą ir nesibaimina to tautinio identiteto, nes Lietuva yra laisva, nepriklausoma, jaučianti ES ir NATO paramą valstybė.

Mano manymu, reikia liautis bijoti tautinių klausimų, nes jie nekelia jokios grėsmės nei Lietuvai, nei lietuvių kalbai. Lietuvių kalba funkcionuoja taip galingai, kad kažkoks diakritinis ženklas ar raidė nieku gyvu nėra pasikėsinimas į lietuvių abėcėlę, kaip teigia kai kurie kraštutinių pažiūrų politikai ir kai kurie signatarai. Lietuvių kalbos abėcėlė yra šventa, prie jos niekas neprisiliečia...

- Lietuvių tauta yra nykstanti, vadinasi, kalba nykstanti taip pat. Jūs tebesilaikote nuostatos, kad tose savivaldybėse, kur gyvena daug lenkų (socialdemokratų siūlymu ne mažiau kaip trečdalis), šalia valstybinės lietuvių kalbos derėtų oficialiai įtvirtinti ir lenkų kalbą?

- Nemanau, kad savivaldybėse, kur šalia valstybinės kalbos funkcionuotų tautinės mažumos kalba, ji keltų kokią nors grėsmę lietuvių kalbai. Na, o jeigu sakote, kad lietuvių tauta yra nykstanti, reikėtų dėti daugiau pastangų mezgant kontaktus su tautiečiais, gyvenančiais užsienyje, ir teikti jiems pagalbą kuriant lietuviškas mokyklas. Galbūt jau atėjo laikas palaikyti prezidento Valdo Adamkaus poziciją ir pasekti Lenkija, kuri prieš daug metų kiekvienam lenkui, kad ir kur jis būtų, garantavo Lenkijos pilietybę.

Juk galimybė keliauti, ieškant įspūdžių ar geresnio gyvenimo, taip pat - Nepriklausomybės nuopelnas. Man atrodo, jeigu visiems lietuviams, gyvenantiems už Lietuvos ribų, suteiktume pilietybę, jie jaustųsi pagerbti, susaistyti su savo Tėvyne tam tikrais įsipareigojimais ir būtų žymiai naudingesni Lietuvai. Tai būtų papildomas milijonas Lietuvos piliečių, nes panašiai tiek jų gyvena už Lietuvos ribų.