respublika.lt

Neužgesinama Kazimieros Prunskienės žvaigždė

(200)
Publikuota: 2023 vasario 28 12:02:00, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 10 nuotr.
Eltos archyvo nuotr.

Praėjusį sekmadienį sostinė šventė Nepriklausomybės Akto signatarės, pirmosios Nepriklausomos Lietuvos premjerės Kazimieros Prunskienės 80 metų jubiliejų. Galima sakyti, jį minėjo ir Lietuva, nes internete po informacija apie šią sukaktį kaip pradalgės sugulė sveikinimai ir iš gimtinės, ir iš užsienio, reiškiantys padėką vienai iškiliausių mūsų epochos moterų už tarnystę mūsų šaliai.

 

Nors užrašas ant Šv.Jonų bažnyčios durų skelbė, kad renginys privatus, tačiau plaukė ir plaukė kviestiniai ir, matyt, nekviestiniai svečiai, išgirdę apie suėjimą, kuriam negalėjo likti abejingi. K.Prunskienės brolis Rimantas Stankevičius paaiškino, kodėl renginys vyksta šioje bažnyčioje. Vieta, pasak jo, pasirinkta neatsitiktinai: 1956 metais jų su seseria gyventa už 140 žingsnių nuo šios šventovės, be to, Vilniaus universiteto dvasia, profesūra turėjusi didelės įtakos jo sesers asmenybės formavimuisi.

Bažnyčia buvo pilnutėlė. Kažkas suskaičiavo: du šimtai ar du šimtai penkiasdešimt svečių. Be jubiliatės artimųjų, giminių, buvo ir jau nuėjusių nuo arenos, ir vis dar tebesireiškiančių garsių politikų, kultūros atstovų, bičiulių. Atskirai reikėtų paminėti pirmąjį Nepriklausomybės ministrų kabinetą; regis, jis, kiek aptrupėjęs dėl netekčių, buvo susirinkęs visas. Kaip paskui, išrikiavus jį prieš premjerę, pasakys Pirmosios vyriausybės klubo prezidentas, buvęs prekybos ministras Albertas Sinevičius: „Kvorumas yra, galima pradėti posėdį".

Kiekvienas nuo stalo galėjo pasiimti pakartotinai išleistą K.Prunskienės knygą „Išsivadavimo kaina. Politikos užkulisiai".

2011 metų knygos nugarėlėje perskaičiau autorės žodžius: „Jokia politinė ar materialinė nauda nepriverstų manęs apsimesti ir tarnauti avantiūristams, nes gerbiu savo tautą ir save, ir iš šios pagarbos galiu daryti tik tai, dėl ko nei dabar, nei po dešimtmečių man nereikėtų gėdytis".

Jau vienuolika metų po ją ištikusio insulto nebesižmonėjanti K.Prunskienė tėvynainių atmintyje tokia ir tebėra išlikusi: kaip puiki ekonomistė, drąsi, išmintinga, atsakinga, stipri, sąžininga moteris, tikra Lietuvos patriotė, pirmoji nei Maskvai, nei Briuseliui netarnavusi Nepriklausomos Lietuvos ministrė pirmininkė. Ta proga atminties nepraradę žmonės negailėjo jai gražių epitetų.

Kol buvo sakomos kalbos, kol griežė smuikai, dainavo Judita Leitaitė, Vladimiras Prudnikovas ir gaudė vargonai, - daugiau kaip dvi valandas K.Prunskienė kantriai sėdėjo vežimėlyje.

Sako, pirmosios Vyriausybės nariai dėl jos globėjiškumo ir gebėjimo išsklaidyti nesutarimus vadino ją mama. Kadaise į klausimą, kodėl su pasididžiavimu atsimenanti, kad pirmosios Vyriausybės ministrai keldavo tostą už pirmąjį vyrą - Kazimierą Prunskienę, ji atsakė: „ Didžiuojuosi tik dėl to, kad taip jie pripažino mane lydere. Kartais man, pripažintai lydere tarp vyrų, buvo lengviau bendrauti: nesuvokiau savęs kaip vyro ir pripažinau kiekvieno lyderystę jo srityje. Santykius su vyriausybės nariais grindžiau „būrelio", o ne „piramidės" principais. Reikalus spręsdavome bendraudami, aiškindamiesi, retai balsuodami, dažnai sutardami".

Šiemet kovo 17-ąją sueis 33 metai, kai pradėjo dirbti Pirmoji atkurtos nepriklausomybės vyriausybė; ji neišdirbo nė visų metų: prisiekusi 1990 metų balandžio 11 dieną, 1991 metų sausio 10 dieną atsistatydino. K.Prunskienės vyriausybei teko dirbti sudėtingiausiomis perėjimo iš planinės į rinkos ekonomiką sąlygomis, mezgant ryšius su pasauliu, atremiant pustrečio mėnesio trukusią Sovietų ekonominę blokadą. Gerai prisimename, kaip K.Prunskienės pastangomis, siekiant Lietuvos pripažinimo bei palaikymo ir užbėgant Michailui Gorbačiovui už akių, įvyko jos vizitai pas pasaulio galinguosius.

Šitų susitikimų su didžiųjų valstybių lyderiais fragmentai buvo įdėti į mėgėjišką videojuostą, ji buvo parodyta Šv.Jonų bažnyčioje. Ten matome, kaip ji sutinkama Vilniaus oro uoste, ir į klausimą apie kelionės rezultatus sąžiningai atsako, kad užsienis Lietuvai brėžia tam tikras ribas, kurių turėtume paisyti. Toje juostoje taip pat išvydome jauną filosofą Arvydą Šliogerį, girdėjome jį tariant apie didžiąsias vilties dienas, kuomet ėmė kilti Lietuvos žvaigždė.

Kai kilo Lietuvos žvaigždė, kilo ir K.Prunskienės žvaigždė. Liūdnas sutapimas, kalbėjo jis, kai pradėjo leistis Lietuvos žvaigždė, pradėta gesinti ir K.Prunskienės žvaigždę. (Tuo metu K.Prunskienė populiarumu lenkė visus politikus, tarp jų ir Vytautą Landsbergį).

Iš ekrano nuskambėjo ir jauno rašytojo Ričardo Gavelio pastebėjimas apie K.Prunskienės paradoksą: kuo ji labiau yra spaudžiama, kuo jai sunkiau, tuo ji darosi stipresnė ir daugiau pasiekianti.

Profesorei sveikinimo žodžius Šv. Jonų bažnyčioje tarė buvęs Persitvarkymo Sąjūdžio kolega, rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis. Jis sakė, kad jubiliatė jam primenanti ne tik priesaką „skubėk daryti gera", bet ir jos tęsinį: skubėk padaryti laiku gera, skubėk padaryti drąsiai gera, ir padaryk taip, kad gėris liktų ilgam.

Kalbėdamas apie K.Prunskienės veiklą, filosofavo, kad pradžia yra sunkiausia ir švenčiausia, kad atėjus laisvei, paprastai ekonomistams lekia galvos, kad premjerei teko pasitraukti atlikus sunkų darbą, tačiau niekas istorijoje nemiršta. Anot A.Juozaičio, mums trūko dar bent penkių prunskienių, kad Lietuva šiandien atrodytų kitaip. Baigdamas padėkojo jai už kitokios Lietuvos viltį.

Prasmingą sukaktuvininkei skirtą kalbą tą vakarą pasakė ir Kovo 11-osios akto signataras Vytenis Andriukaitis, žurnalistė Dalia Kutraitė, signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, politikė Laima Mogenienė, kunigas Ričardas Doveika ir kiti.

Renginio pabaigoje susirinkusieji buvo supažindinti su oficialių prezidento Gitano Nausėdos, Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, premjerės Ingridos Šimonytės sveikinimų tekstais. Po jų skambant vargonams jubiliatės laukė didelis išbandymas - priimti dovanas ir gėles iš kone per visą navą nutįsusios eilės atėjusiųjų pasveikinti.

Žmonės pamažu pradėjo skirstytis, o man niekaip nesisekė išsiskirt su mintimi, kad vargu ar laimi gyvenime tie, kurie iškėlę galvas eina sau, palikdami savo darbus ant istorijos svarstyklių, - greičiausiai laimi tie, kurie lipa per kitų galvas, bet kokiomis progomis stumia ir stumia save į priekį ir net nekviečiami ropščiasi ant pripažinimo pjedestalo. Bet ar ilgam? Ar su visam?

Komentuoja knygos „Pirmoji Vyriausybė - vizijos ir galimybės" autorė Ramunė Sakalauskaitė:

Moters paskyrimas pirmosios Vyriausybės vadove išskyrė Lietuvą iš pasaulio valstybių. Kazimieros Prunskienės vadovaujama vyriausybė turėjo veikti neapibrėžtumo sąlygomis, kai parduotuvių lentynos buvo tuščios, šalyje dislokuota sovietų kariuomenė. Tai buvo laikas, kai reikėjo skubiai prikaupti naujų žinių apie ekonomiką, sklaidyti vakarietišką parlamentarizmą gvildenančius veikalus ir ugdyti naujos demokratijos valstybės politikos bruožus.

Sovietų Sąjungai užsukus čiaupus per blokadą, pirmoji Vyriausybė sugebėjo atlaikyti ekonominį spaudimąir padėti pagrindą valstybingumui. Lietuvą tuomet išgelbėjo K.Prunskienės komandai būdingas darnus darbas ir lankstumas. Taigi, pirmoji Vyriausybė nepabūgo reformų, kurios nutiesė kelią į ateitį, Lietuvos narystę ES ir NATO.

Į naujausių laikų Lietuvos istoriją įrašyta K.Prunskienės kelionė į svarbiausių valstybių sostines. Į Baltuosius rūmus 1990 m. gegužę įžengė su sovietiniu pasu, o išėjo kaip naują demokratiją tveriančios valstybės Vyriausybės vadovė. Jos spaudos konferenciją transliavo viso pasaulio žiniasklaida, o pokalbis su Dž.Bušu atvėrė Londono, Bonos ir Paryžiaus duris.

Po šios kelionės K.Prunskienė tapo labiausiai pasaulyje atpažįstama nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politike. Pas Dž.Bušą, M.Tečer, H.Kolį ir F.Miterandą pajuto politikos skonį, iš kelionės grįžo kaip Gintarinė ledi ir taip pasirašė sau mirties nuosprendį. Vienam kraštui dviejų lyderių, turinčių skirtingą požiūrį į ūkio reformas ir derybų su Maskva taktiką, nereikėjo... Atsistatydindama ji atvėrė kelią ypatingai V.Landsbergio vietai Lietuvos istorijoje.

Jubiliejinė signataro Vytenio Andriukaičio kalba (sutrumpinta)

Dvi iškilias lietuvių tautos moteris sieja žodis - pirmosios! Gabrielė Petkevičaitė - Bitė buvo pirmoji moteris, pradėjusi pirmąjį Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdį 1920 m. gegužės 15 d., pabrėždama: „Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryti mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikint visus čia susirinkusius. Laiminga esu galėdama tat padaryt, ...kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo.."

Tuo moters teisių sulyginimu pagrįstai gali didžiuotis ir mūsų Kazimiera Prunskienė, pirmoji jau Antrojo atgimimo moteris - viena ryškiausių šios mūsų epochos asmenybių.

Taip, Kazimiera pirmoji kaip Lietuvos žemės ūkio instituto direktoriaus pavaduotoja 1988 m. gegužės 27 d. pasikvietė į Lietuvą Estijos Tartu universiteto ekonomistą, Estijos TSR ekonominio savarankiškumo idėjos vieną iš autorių ir Estijos liaudies fronto steigėjų Ivarą Raigą, kuris paragino imtis kažko panašaus ir Lietuvoje.

1989 m. birželio 8 d. ji pirmoji pristatė Respublikos ekonominio savarankiškumo koncepciją TSRS liaudies deputatų suvažiavime.

1989 m. liepos 4 d. ji tapo pirmąja LTSR Ministrų Tarybos vicepirmininke, pradėjusia vadovauti Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos rengimui. Po 1990 m. kovo 11 d. ji tapo pirmąja laikinai einančia premjerės pareigas pereinamojo laikotarpio Lietuvos Vyriausybėje.

Pagaliau 1990 m. balandžio 11 d. ji tapo pirmąja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministre pirmininke ir vadovavo Vyriausybei iki 1991 m. sausio 8 d.

Štai toks įspūdingas K.Prunskienės darbų ir pareigų sąrašas per tą trumpą laikotarpį nuo 1988 iki 1991 m. Tai atnešė jai ir džiaugsmo, ir skausmo, ir įtampos, ir nusivylimų. Ir skaudaus atsistatydinimo iš premjerės pareigų.

Būti pirmąja - sunkus iššūkis. Ypač toje epochų pervartoje. Bus visko - bus Gintarinė ledi, bus susitikimai su pasaulio lyderiais, bet bus ir vyriškosios konkurentų pusės pavydo. O kai kam ims neduoti ramybės per ryškiai įsižiebusi Kazimieros politinė žvaigždė. Bus intuityvus diplomatijos suvokimas, siekiant nugalėti Lietuvos ekonominę blokadą ir pasiūlant moratoriumo formulę, bus kainų kėlimo problemos ir priešininkų pastangos tuo pasinaudoti. Bus Sausio 13- oji, bus visko.

Ji pirmoji išgers KGB voratinklių bei šmėklų taurę, bet ir pirmoji nugalės šmeižtą ilgame teismų maratone.

Pagaliau ji buvo pirmoji moteris, 2004 m. LR prezidento rinkimuose tik nedidele balsų persvara antrajame ture nusileidusi vyrams.

Ilgame savo politinio kelio maratone jai 2004-2008 m. teko tapti ir pirmaja moterimi žemės ūkio ministrės pozicijoje.

Taigi, ilgas tas Kazimieros būti pirmąja sąrašas.

Bet likimas padovanos ir dar vieną egzaminą. Ji buvo pirmoji, kuri 2012 m. vasario 26 d. nugalėjo vieno iš žiniasklaidos portalų paskelbtą žinią apie jos ...mirtį. Ir kaip čia nepajuokauti, prisiminus Marko Tveno panašų nuotykį: „ Pranešimas apie mano mirtį buvo truputį perdėtas". Toks „truputį" perdėtas pranešimas žiniasklaidoje įkvėpė Kazimierą ryžtui įveikti sunkiausią ligą. Feniksas, pakilęs iš pelenų - štai kas apibūdina mūsų jubiliatę Kazimierą. Toks yra ir Kazimieros Prunskienės optimizmas, kuriuo ji spindi ir dabar savo jubiliejaus garbei.

Antrojo Lietuvos Atgimimo epocha jau pasiekė savo rudenį. Dalis bendražygių jau Antakalnio kalneliuose, dalis oponentų, ir net labai aršių, taip pat jau anapus. Kai kas gal stebės šį jubiliejų, įstrigęs Signatarų namų balkone, kai kam vis vaidensis Maironio apdainuoto Šatrijos kalno šmėklos.

Bet man išliks toji kaimynystė - juk Žalgirio rinkiminė apygarda Nr. 4 ir Verkių rinkiminė apygarda Nr. 5 buvo greta. Ir mudu su Kazimiera buvome kaimynai LRAT posėdžių salėje, balsuojant už Kovo 11-osios dokumentus. Graži ta kaimynystė, nors man teko ir tarp dviejų Kazimierų - Prunskienės ir Antanavičiaus - aistringų ginčų pabuvoti. Ir dabar girdžiu šių dviejų ekonomistų balsus jų ginčuose. Tai - mano turtas.

Mes visi, čia susirinkę tikrai jaučiame savo epochos rudenį. Tad kaip čia to rudenio garbei neprisiminti ir kitą poetę:

„Žarsto gelsvą smėlį Širvinta nurimus/ Rymo ramunėlė rudenio arimuos"...

Štai šiandien mes matome tą iškilią asmenybę, rymančią gražiu baltu Ramunės žiedu Atgimimo epochos rudens arimuose. Gražus sidabrinis sostas, graži sidabrinė Gintarinė Ledi. Gražu palinkėti tik vieno - ir toliau taip optimistiškai sutikti naujus jubiliejus.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
227
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (200)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar lankysitės Knygų mugėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+4 +6 C

+2 +6 C

-1 +3 C

+4 +6 C

+2 +9 C

+6 +9 C

0-7 m/s

0-9 m/s

0-6 m/s