(7)Naujai išrinkti Seimai kas ketverius metus iš naujo dalinasi valdžią. Svarbiausi postai yra įvertinti balais (nuo 1 iki 4), mažiausiai vertinamas kultūros ministro postas - vos vienu. Kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė interviu „Vakaro žinioms" sako, kad tai geriausias įrodymas, jog politikams kultūra rūpi mažiausiai. Ir taip yra nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
9 nuotr.
Kiek konkrečiai verti postai? Premjero pozicija vertinama 3 taškais, Seimo pirmininko - 3 arba 4, ministrų - nuo vieno iki trijų. Mažiausiai - vienu - vertinamas kultūros ministro postas. Sudėjus visus balus, gaunamas bendras balų skaičius, kuris dalijamas iš koalicijos partnerių iškovotų mandatų skaičiaus.
Taip pasidalinami postai. Tiesa, paprastai visiems koalicijos partneriams skiriama po vieną strateginę ministeriją (tik Finansų pasilieka koaliciją formuojanti partija) - Aplinkos, Vidaus reikalų, Ūkio, Sveikatos apsaugos.
- Ar kultūros ministro pozicijos įvertinimas mažiausiu balu nerodo, kad politikams kultūra atrodo pats nesvarbiausias dalykas? - „Vakaro žinios" teiravosi prof. Rasos Čepaitienės.
- Be abejonės, rodo. Jei žiūrėtume giliau, tai yra ir dėl sovietinio šleifo, kai vyravo marksistinis požiūris, kad kultūra - kažkoks opiumas liaudžiai, propaganda. Dabar irgi gyvename ekonominiu mąstymu, kai kultūra sukomercinama. Be to, mūsų biurokratai mano, kad kultūra yra išlaikytinė, kuriai reikia duoti, o ne ji uždirba. O norima tik pelną, naudą gauti.
- Tačiau Statistikos departamentas yra skelbęs, kad kultūra sukuria per 2 proc. šalies BVP arba netoli milijardo eurų, tad ji tikrai nėra išlaikytinė.
- Būtent. Tačiau ne visi tai supranta. Nesupranta kultūros svarbos. O kultūra ir švietimas yra be galo svarbūs dalykai, formuojantys Tautos tapatumą, netgi, sakyčiau, lojalumą, piliečių bendrystę. Kuo mažiau kultūros ir švietimo, tuo didesnė emigracija, nes nelieka prisirišimo. Ir tada vadovaujamasi ekonomine logika - judama ten, kur galima geriau užsidirbti.
- Kai Kultūros ministerija įvertinama vienu balu, ar galima tikėtis, kad jai bus skiriamas bent jau adekvatus dėmesys?
- Matyt, ne. Tą parodė ir visi 30 Nepriklausomybės metų. Jie atskleidė paradoksą, kad lyg ir gyvename savo pačių valstybėje, tačiau savo pačių kultūrai, visuomenei, kalbai, paveldui skiriamas gal net mažesnis dėmesys nei sovietmečiu, kai kultūrininkai jautė pareigą visa tai saugoti ir ginti. Ir tai darė visomis įmanomomis priemonėmis daug kuo rizikuodami.
- Ar per 30 metų galėtumėte išskirti bent vieną Vyriausybę ar kultūros ministrą, kuris kultūrai skyrė adekvatų dėmesį?
- Sakyčiau, ne tiek kultūros, kiek švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius, kai ėjo šias pareigas (Gedimino Vagnoriaus Vyriausybėje 1996-1998 m., - aut. past.) bandė šiuos dalykus judinti, stiprinti, tačiau tai jam, kiek pamenu, baigėsi blogai - jis buvo nušalintas.
- Kadenciją baigiantis Seimas žadėjo ypatingą dėmesį kultūrai, netgi buvo įkurtas atskiras Kultūros komitetas...
- Kad Kultūros komitetą atskyrė nuo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto - gerai, bet tie lūkesčiai, kurie buvo sudėti į tą atskyrimą, nepasiteisino. Panašu, kad Ramūnas Karbauskis Kultūros komiteto postą išnaudojo kaip šešėlinės, o ne tiesioginės, įtakos instrumentą.
Aišku, jis pagal savo matymą gal ir bandė kažką padaryti - turiu mintyje tautinių rūbelių nupirkimą vaikučiams ir panašiai. Tačiau kažkokio sisteminio požiūrio nėra.
Politikos nebuvimas irgi yra politika. Tai rodo, kad yra kiti prioritetai. Tapatumas paliktas savieigai, nes orientuojamasi į europinį kontekstą, jau vyrauja požiūris, kad gerai, jog jaunoji karta kalba anglų-lietuvių kalbų mišiniu, kad lietuvių kalba kažkokia atsilikusi, nebetinkama.
Didysis paradoksas: nemokame gyventi laisvėje. O ir tą laisvę kaip suprantame? Laisvės partijos sėkmingas pasirodymas rinkimuose atskleidė, kad dalis visuomenės laisvę supranta kaip laisvę nuo draudimų, nuo ribojimų. Tačiau tokiu atveju išlaisvinami tik instinktai. Gal tuoj laisvę suprasime ir kaip draudimo eiti degant raudonam šviesoforo signalui panaikinimą. Jei draudimai yra blogai, tai tada gal leiskime viską? Kur yra riba?
- Gal didelei daliai visuomenės kultūra nėra svarbi arba politikai taip galvoja, nes prieš rinkimus duodami pažadai nebūna susiję su kultūra?
- Viena vertus, pačių kultūrininkų, kuriems tai rūpi, sluoksnis labai menkas, jų socialinė įtaka, autoritetas irgi labai menkas, todėl pragmatiškai elgiantis neapsimoka į tą grupę orientuotis. Kita vertus, pati visuomenė į kultūrą, švietimą žiūri pragmatiškai. Diplomai labiau skirti statusui, o ne išsilavinimui įgyti, kultūros renginių lankymas tapęs labiau statuso dalyku - feisbuke gali pasireklamuoti, kad buvai operoje ar teatre. Tikrieji kultūrininkai, intelektualai iš viešosios erdvės yra išstumiami, pajuokiami, o į areną išeina pusmoksliai, chamai.
- Koks kultūros ministras būtų geresnis - vadybininkas ar koks nors rašytojas, skulptorius, aktorius?
- Idealiu atveju turėtų būti ir tas, ir tas - žmogus, suvienijantis šias savybes. Vadybos reikia, nes procesai kultūros srityje yra sudėtingi, reikalauja specifinių žinių. Kita vertus, žmogus kartu turi būti ir iš vidaus matantis procesus. Aišku, mes jau ieškome idealo, kurio tikrovėje gal net nėra. Todėl būtų gerai ir aukšto lygio biurokratas, turintis platų kultūrinį akiratį, o ne kažkoks valdininkas, į postą nutupdytas tik dėl koalicinių susitarimų ir visiškai nesirūpinantis kultūra bei toje srityje visiškai „neraukiantis".
- Jei būtumėte paskirta premjere, ką siūlytumėte kultūros ministru? Kokios pavardės pirmiausiai ateina į galvą?
- Reikėtų pagalvoti. Visų pirma, neįsivaizduoju savęs tokiu amplua, kita vertus, yra bėda, kad mes neturime visuotinai pripažįstamų autoritetų.
- Kaip anksčiau - Justinas Marcinkevičius?
- Būtent. Tačiau kai tokių nėra, užtektų ir to, kad ministru būtų toks, kuriam rūpi Lietuvos išlikimas. Ir būtent autentiškos Lietuvos, autentiškos kultūros. Tai turėtų būti ne tik kompetentingas specialistas, bet ir savos šalies patriotas.
- Ar jūs dėl kultūros ateities esate optimistė, ar pesimistė.
- Vertindama artimiausią ateitį ir vertinant ankstesnį konservatorių valdymo laikotarpį, būčiau pesimistė. Bet gal nereikia būti visiškiems pesimistams, galbūt ir konservatoriai kažko išmoko. Bent jau agitacijos laikotarpiu elgėsi santūriai, gal „piarščikų" klausė. Kita vertus, minėta Laisvės partija gali įnešti radikalumo, chaoso.
Labiausiai bijau, kad viskas pereis į korupcijos liūną „savi - saviems", kas yra labai būdinga į valdžią grįžusiai politinei jėgai. Mes matome institucijų užvaldymą. Tokių - kaip LRT.
Labiausiai norėčiau laisvės gerąja prasme - laisvės iniciatyvoms, kad ir neatitinkančioms generalinės partijos linijos.
