1 nuotr.Štai kiek naujų žinių iš karto: baigėsi kovas, kalendoriniame pavasaryje nugyvenome vieną mėnesį, persukome laikrodžių rodykles ir gyvensime vasaros ritmu, o dar sekmadienį didžiausia pavasario šventė - Velykos! Vien tik žinoti visa tai yra nelengva, ką ten kalbėti apie šventę ir mūsų gyvenimo ritmo pokyčius. Taigi - mūsų pokyčius, bet ne gamtos.
Net nežinia, nuo ko pradėti... Gal nuo to nelemto rodyklių sukiojimo - atrodo, kad tai sugalvota nebrandžių politikų, neskaičiavusių ir neskaičiuojančių bet kokios savo sprendimo naudos ar žalos. Tai buvo labai naudinga priemonė... Britanijoje, per karą... Tada reikėjo taupyti elektros energiją...
Tačiau nuo karo praėjo 80 metų! Šiandien tokio sprendimo niekaip negali paaiškinti, tuo labiau, kad jokio naudos trupinio tokiame veiksme neaptikta, o rasta pakankamai blogų dalykų: metuose du kartus, pavasarį ir rudenį žmonėms tenka laužyti savo įpročius, vykdyti „iš viršaus" nuleistus eksperimentinius reikalavimus. Ką jau kalbėti apie vaikus, kuriems bent pora savaičių po šio laiko „pastūmimo" tampa sudėtinga psichologine ataka. Kam ji naudinga? Kuo ji prisideda prie mūsų gerovės ir psichinės sveikatos?
Taigi, dabar džiaugiamės mėlynuojančiomis žibuoklėmis, pirmaisiais rūteniais, vištapienėmis, geltonuojančiais šalpusniais. Gal nematome po jų žiedus zujančių vabzdžių, bet jie yra. Jau šyla žemė, dabar prasidės vabzdžių metas - jie ritasi iš dirvoje peržiemojusių lėliukių ir skuba dėti kiaušinėlius. Ar visi jie, pradėję aktyvų gyvenimą, puola maitintis? Žinoma, ne - daug vabzdžių suaugę visai nesimaitina! Tai kam jie renka žiedadulkes ir nektarą? Būsimiems savo palikuonims - sukraus maisto atsargas, greta padės kiaušinėlius. Kai iš jų išsiris lervutės, joms maisto turi pakakti ilgam.
O dabar apie Velykas. Ši šventė - iš tikro pavasario, nors niekada nesame tikri, kad Velykoms bus tik gražūs orai; tai bene vienintelė „nefiksuota", nuolatinės vietos kalendoriuje neturinti šventė. Šiemet Velykos palyginti ankstyvos, kai kada jos būna net trimis savaitėmis vėliau, o kažkada buvę... taip - jos būdavo ir žiemą... lyg jau pavasrio laiku, bet dar su sniegu ir šalčiu. Pamenu tokias Velykas - parvažiavom autobusu iš bažnyčios, iš mišių, ėjome per lauką namo, o ten - sniegas, pūga ir pro balzganą šalčio rūkelį besišypsanti raudona saulė. Kada, kokiu metu tokios Velykos galėjo būti? Nenustebkite - kovo gale. Juk ir žiemos tiek užtrukdavo.
Nesudėliosime visų Velykų papročių - jie ypatingi, unikalūs kiekviename regione, kiekvienoje šeimoje. Didelis turtas juos išsaugoti ir turėti! O pajutę, kad jie slysta iš mūsų atminties ir gyvenimo, skubėkime juos saugoti, įamžinti, palikti žinią: užrašytą, papasakotą, parodytą. Netikėkite, kad visa tai niekam nebus svarbu!
Dabar metas apžiūrėti visus dažus ir priemones, kuriomis marginsite kiaušinius: margučiai yra būtent tas ypatingas kiekvienos giminės, šeimos ženklas. Įsivaizduokite: jei senelis su močiute to moko savo anūkus ir margučius puošia kartu su jais, įgūdžių kurti iš naujo niekada nereikės, užaugę vaikai patys mokys savo atžalas ir su jais margučius dažys, skutinės taip, kaip darė seneliai. Šį dėsnį žinoti būtina, nes Velykos bus visada!
