Nepriklausomybės gynėjai laukia „Ačiū“

Šis klausimas Seime spręstas ne vieną kartą, tačiau arba nesulaukdavo reikiamo palaikymo, arba būdavo tyčia ar netyčia užmirštas. Ir dabar kažkuriame Seimo stalčiuje taip ir guli nutarimo projektas, kuriuo Nepriklausomybės gynėjo statusas būtų suteikiamas tiek priesaiką davusiems, tiek karinėms struktūroms priklausiusiems, tiek savanoriškai pastatus gynusiems civiliams, kurie Sausio įvykių metu gynė valstybės objektus ir vadovybę.

Vienas iš paskutinio tokio Seimo nutarimo iniciatorių, buvęs Seimo narys Povilas Urbšys, kuris taip pat buvo tarp priesaiką davusių gynėjų, sako, kad dabartinė situacija yra nepateisinama. „Politikai ne kartą bandė apibrėžti Nepriklausomybės gynėjo statusą. Tai ne tik karinių struktūrų padaliniai ar savanoriai, davę priesaiką, bet ir tie, kurie saugojo valstybės objektus nedavę priesaikos, tiesiog vedami širdies. Jie liko politinių sprendimų užribyje. Mes nesiginčijame dėl valstybės vadovo statuso suteikimo V.Landsbergiui, bet jis nebūtų buvęs vadovu, jeigu nebūtų žmonių, kurie buvo pasirengę aukoti savo gyvybę, kad apgintų jį ir valstybę.

Niekada nepamiršiu, kai pats buvau tarp Aukščiausiosios Tarybos gynėjų ir mes gavome pranešimą, kad rūmų link darda tankų kolona. Pamačiau per tiltą judančius tankus ir minią žmonių. Jie nebėgo nuo tankų, jie bėgo pasitikti savo mirtį. Jie apie jokius statusus ar medalius tada negalvojo. ir tik jų dėka nebuvo ryžtasi pulti Aukščiausiąją Tarybą.

Bet iki šiol valdžia nesugeba įvardinti, kas šie žmonės yra valstybei ir net trisdešimtmečio proga nesiryžta nors simboliškai apibrėžti jų statuso. Lengva mėtytis gražiomis frazėmis iš tribūnų, bet valstybė turi pasakyti oficialiai, kad tie žmonės yra Tautos laisvės gynėjai", - sako P.Urbšys.

Jis prisipažįsta, kad turėjo galimybę būti pagerbtas Sausio 13-osios medaliu, tačiau atsisakė: „Nes žinau daug žmonių, kuriems niekada nebus pasiūlyta skirti Sausio 13-osios medalį. Nors tie žmonės yra jo verti. Parlamentas - skolingas žmonėms, kurių dėka jis gali veikti. Tačiau jie verčiami valdžios malonės prašytojais. Tai yra žeminimas.

Man atrodo, kad buvęs Seimas pasidavė vidinėms intrigoms ir sustabdė Seimo nutarimą, kuris galėjo būti pirmu žingsniu, įvardijant, ką gynėjai valstybei reiškia. Dabar įregistruotos rezoliucijos priėmimui reikėtų vieno balsavimo. Tikiuosi, Seime atsiras kolegų, kurie pasiūlys į rezoliuciją įtraukti užstrigusio nutarimo mintį dėl valstybės Nepriklausomybę gynusių žmonių statuso apibrėžimo.

Prieš trisdešimt metų laisvės gynėjai buvo vadinami neteisėtomis banditinėmis grupuotėmis. Pasirodo, praėjus tiek laiko - mes tokie ir likome."

Situaciją komentuoja Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas Arnoldas KULIKAUSKAS:

Taip jau esame pripratę, kad gynėjai prisimenami tik progomis... Tad gal dabar yra puiki proga įrodyti, kad tie žmonės yra svarbūs valstybei. Negalima sakyti, kad gynyba nevyko, nes jie buvo, žuvo žmonės. Jie, palikę darbus ir šeimas, ėjo ginti valstybės, negalvodami apie savo gyvybę. Jie savo kūnais, susikibę rankomis, saugojo svarbiausius valstybės objektus ir taip atlaikė tą siaubingą sunkmetį.

Nepriklausomybės gynėjo statusas nesuteiktų jokių išlygų ar kompensacijų. Gynėjai nelaukia kažkokio atlygio. Tai būtų valstybės „Ačiū" tiems žmonėms. Gynėjai džiaugtųsi jiems suteiktu vardu ir didžiuodamiesi galėtų apie tai pasakoti savo vaikams ir anūkams. O šie, įkvėpti tokio pavyzdžio, stotų į savo tėvų ir senelių gretas, jeigu kada pasikartotų panašūs įvykiai valstybėje.

Galbūt galėtų atsirasti specialūs dokumentai - pažymėjimai ar padėkos, kurie patvirtintų šių žmonių dalyvavimą ginant Nepriklausomybę ir Nepriklausomybės gynėjo statuso suteikimą. Šį pažymėjimą žmogus saugotų visą gyvenimą. Kažkas laikytų sekcijoje, kažkas pasikabintų ant sienos, o kažkas prie širdies nešiotų.

Liudininko Vito Tomkaus atsiminimai: Sausio 13-ąją filmavau TV bokšto šturmą ir seimą. Kaip TSRS deputatas ir komisijos dėl Gruzijos įvykių narys puikiai žinojau, kaip svarbu viską užfiksuoti. Nes vėliau prasidės demagogija: „patys po tankais palindo", „suvežė lavonus iš kitur", „savi šaudė į savus". Tik kai virš galvos nugriaudėjo tuščias tanko šūvis, apkurtinęs ir net kamerą išmušęs, sprukau nuo kalnelio žemyn ir pradėjau fiksuoti pirmąsias aukas, suguldytas ant žemės prie „Greitosios pagalbos". (Po to medžiagą ambasadoriaus Bičkausko prašymu perdaviau į Maskvą, kaip įrodymą dėl įvykdytų nusikaltimų.) O kai nulėkiau į seimą, tik žmonės prie parlamento buvo ryžtingai nusiteikę, o dar karingiau - savanoriai, su kuriais ne vieną dūmą prie sprogmenų teko sutraukti. Jie tikrai buvo pasiryžę padėti galvas už Lietuvą. O salėje signatarai sėdėjo tylūs ir pasimetę. Tol laukė dingusio Šimėno, kol valdžios Vagnorius su Vaišvila neperėmė. Kai kurie dėvėjo neperšaunamas liemenes, kas reiškė, jog mirti už Lietuvą norėjo ne iš karto.

Ta proga siūlau idėją Lietuvai. Esu šventai įsitikinęs, kad teisingiausia būtų, jei Sausio 13-ą dieną žuvusiųjų už Lietuvos laisvę šeimos nariai bei artimieji savo gėles suneštų ir įteiktų eks Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kad ši jas nuneštų ant Lietuvos didvyrių kapo, o tuo pačiu visų buvusių Maskvos kolaborantų vardu nuoširdžiai atsiprašytų. Tuomet ne tik konservatoriai, bet ir kiti lietuviai gal įtikėtų jos atgaila?