Į “Karališkąją rezidenciją” Birštone, kur savo senatvės pilnatvėje iš tiesų karališkai dienas leidžia būrelis įdomiausių senukų, važiavau gavęs žinią, kad ten gyvena ir paskutinio prieškario ministro pirmininko Antano Merkio marti Birutė. Su kuo jau su kuo, maniau sau, o su ja tikrai galėsime rimtai pasišnekėti apie jos jaunystės Lietuvos dvasinę būseną ir palyginti ją su mūsų dienų dvasia. Kad geriau suprastume, kodėl nūnai ant sovietinės kultūros “griuvėsių” jau tuoj statysime šviesų Gugenheimo kultūros rūmą...
Ir tikriausiai mudu su ministro pirmininko marčia būtume apie tai pasišnekučiavę, jeigu kelio, vedančio pas ją, nebūtų pastojusi buvusi viena pirmųjų Lietuvoje moterų verslininkių, viena pirmųjų medžiotojų ir viena pirmųjų vairuotojų. Ir visos trys - viename mažutės, bet nenusakoma energija trykštančios moterytės Laimutės Gedrimienės asmenyje. Tiesiog aukso gabalas - ant mano kelio.
Bet visa tai supratau, vos ji prabilo. Ir tuomet liepiau sau tyliai: nepraeik pro aukso gabalą. Ir dar pasakiau sau, kad pasimatymą su Antano Merkio marčia kuriam laikui atidėčiau. Ir gerai, kad paklausiau savęs.
- Visi čia jus vadina Laimute, todėl ir sau leisiu jus taip vadinti. Laimute, jūsų energija leidžia įtarti, kad visą gyvenimą buvote labai didelė veikėja...
- Labai tiksliai pataikėte: visą gyvenimą kam nors vadovavau. Ir dažniausiai vyrų kolektyvams. Vienu metu vadovavau gal trims tūkstančiams vyrų. Ir kokių! Atsimenate, kai, papūtus laisvesniems vėjams, prasidėjo tas “dušmanų judėjimas”? Neatsimenate? Na, kai kiekvienas privatininkas, turintis automobilį, galėjo išsiimti leidimą ir taksistauti. Tai tie taksistai privatininkai liaudies buvo vadinami “dušmanais”. Na, aš Klaipėdoje ir subūriau gal trijų tūkstančių taksistų kolektyvą. Ten aš daugelį nukonkuravau. Ir pirmiausia liežuviu. Žinote, vyrams patinka, kai su jais moteris gali ir “riebiai” pasišnekėti, juos įkrauti psichologiškai, su jais pabendrauti.
O paskui, žinokite, įkūriau savo UAB ir penkiolika savo pensininkės metų atidaviau jam. Su manim, žinokite, konsultuodavosi rimčiausi Klaipėdos verslininkai. Ne vien todėl, kad aš šnekutė. Tuos reikalus ganėtinai gerai išmaniau, nes esu įgijusi tris aukštuosius išsilavinimus. Pirmiausia baigiau ekonomiką, paskui - pramonės teisę, o kai iki pensijos buvo likę vos pora metų - dar autotransporto valdymą ir realizaciją.
- Tai kaip jūs čia galite gyventi? Tai kas, kad čia sąlygos puikios, bet vis tiek - su tais senukais... Turėtumėte jaustis labai vieniša.
- Aš ir pati jau nebe jaunuolė. Įpusėta aštunta dešimtis. Ligų, kaip ir jie, turiu, tik mano ligos mažiau pastebimos, aš jomis nesigiriu. Ir nesijaučiu vieniša. Aš net ir tiems, kaip sakote, senukams, jaučiuosi reikalinga. O kas yra vienišumas, žinau ne iš pasakojimų. Tai viena baisiausių mūsų amžiaus ligų.
Aš juk tris vyrus turėjau... Du palaidojau. O trečias pasirodė esąs aferistas ir mūsų keliai išsiskyrė. Ir tas vienišumas mane taip slėgė. Būdavo, Klaipėdoje vaikštai po tris savo buto kambarius... Kaip po kiaulių gardus - iš vieno galo į kitą. Vienuma, tuštuma. Neisi gi pas kaimynus - nesu visokių kavučių mėgėja. Labai liūdėjau. Vienuma - tai mūsų, šio amžiaus žmonių, didžiausias priešas. Jau didesnio priešo nėra.
- Vadinasi, visuomenės susvetimėjimo šešėlis jus užkabino tiesiogiai. Kas, jūsų nuomone, atsitiko, kad Lietuva taip susvetimėjo?
- Kas atsitiko? Pasakysiu, kas atsitiko. Mus užvaldė kapitalas, pinigas! Kai tik Lietuvoje pasirodė pirmieji milijonieriai ir apie juos ėmė trimituoti laikraščiai, žurnalai, televizijos ir radijai, jaunimo protai taip susidrumstė, kad pinigas jam tapo tikėjimu! Viskas - aš irgi turiu tapti milijonieriumi. Bet kokia kaina. Ir tai sakau ne “iš bendro išsilavinimo”. Tai pajutau savo kailiu.
Vienas iš anūkų, kurį nepaprastai mylėjau, mane paprasčiausiai išdavė. Jau ruošiausi skyryboms ir, kad nelikčiau be stogo, susitarusi su anūku, jo vardu nupirkau butą. O anūkas, aišku, žmonos paveiktas, tą butą iš manęs tiesiog atėmė. Teismas priteisė jį tam, kieno vardu užrašytas.
Viena mano dukra mirė. Ji buvo puiki. Ir jos dukra tokia. O kita mano dukra... Gimė mano gimimo dieną - taigi, maniau, turėtų būti kaip aš. Bet ne... Žinutę parašė: “Aš tavęs senatvėje nežiūrėsiu....” Ir daugiau jokių kalbų. Norėjau pasikalbėti - neprisileidžia. Jinai konfliktuojantis žmogus. Bet ji dėl to nekalta. Pagal žvaigždyną taip gimė. Ir aš su ja nekonfliktuoju. Pasitraukiu. Ir todėl čia ir atvažiavau gyventi. Tegu ji ramiai sau būna. Jeigu žmogus šiaušiasi - palik jį ramybėje. Tokiais atvejais visada duodu kvailiui kelią.
- Bet su tokia filosofija galima didelių bėdų prisidaryti. Ir sau, ir valstybei - ypač kai duodame kvailiui kelią į Seimą...
- Taip. Patys kvailiams duodame kelią. Jie gi nekalti, kad žmonės juos išrinko. Todėl aš niekada ir nerenku. Prie ko nekišu nagų - tai prie rinkimų. Dabar, kai jie ten velnius dirba, mano sąžinė rami. Aš piršto nepridėjau nė prie vieno. Manęs vis prieš kiekvienus rinkimus klausia, ar aš tikrai ir vėl neisiu. Dėl to lovio, sakau, kol jie nebaigs peštis, tol aš ir neisiu.
Tai va, tokie mano santykiai ir su artimaisiais. O tarp svetimų neturėjau ir neturiu nė vieno priešo. Jokių konfliktų. Svetimi yra didžiausi draugai. Aš galiu iškėlus galvą visur eiti. Va, šiandien skambino iš Druskininkų ir Vilniaus. Neseniai grupė buvo čia atvažiavusi, tai aš jiems ekskursiją po “Karališkąją rezidenciją” vedžiau. Aš, žinokite, čia visas ekskursijas vedu. Tai tie buvę mano ekskursantai ir skambino. Netrukus mano gimtadienis ir jie jau nori žinoti, kada jiems atvažiuoti. Vos porą dienų su jais pabendravau - ir jau didžiausi draugai.
O su beveik visais savo artimaisiais... Priešai... Tai jūs man pasakykite, kokia čia logika, kaip suprasti šitą reikalą. Jau baigiu savo amžių - ir nežinau kodėl.
- Tai gal nepadėjote jiems, kai galėjote?
- O Jėzau! Ir abiem dukrom butai buvo nupirkti, ir mašinos, ir anūkam mašinos nupirktos. Beveik viską, ką esu uždirbusi, - jiems!
- Tai gal per gera buvote?
- Tai, ko gero, ir buvo mano klaida. Jie net nieko manęs nespėdavo paprašyti. Jau buvo papratę, kad aš tiesiog stumiu - imk viena, imk kita... Čia didžiausia ne vien mano, o visos mūsų kartos klaida. Tas davimas vaikams - reikia nereikia. Kartais, žiūrėk, tokie dalykai jaunam žmogui net norą siekti mokslų atima. Kam mokytis, jeigu laukti lengviau - vis tiek duos. Mamytė ar močiutė duos! Aš irgi daviau - ir sugadinau. Vaikų gyvenimą, taip pat ir savo. O man mama nedavė net adatos - ir taip aš prasikaliau, kad galėjau ir saviems, ir svetimiems duoti.
- Labai skaudu dėl tos lemtingos klaidos?
- Būtų labai sunku gyventi, jeigu save nuolat graužtum ir dejuotum. Ir man labai gaila, kad Lietuvoje dabar visi dejuoja, verkia, graužiasi. Va, perskaitykit, kas ten, ant mano spintelės durelių, parašyta.
- “Man viskas sekasi”... Oho!.. Čia jūs parašėte?
- Pati parašiau, pati skaitau. Turi save saugoti nuo neigiamų emocijų, kurios dabar skleidžiamos per visus galus. Ir kartais net mane paveikia ir ateina juodesnių minčių. Ir jau tada einu prie spintelės, perskaitau - ir vėl viskas ima sektis...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"