Ir nors šiandien, minint 49-ąsias R.Kalantos žūties metines, nerengiami dideli valstybiniai renginiai, Romo dukterėčia Gabrielė Kalantaitė „Vakaro žinioms" pasakojo, kad jau ruošiasi kitų metų minėjimams, kai sukaks 50 metų nuo šio skaudaus įvykio. Gabrielė Kalantaitė tikina, kad šios Lietuvos istorijos dalies pamiršti ji neleis.

Gabrielė yra R.Kalantos brolio Antano Kalantos duktė. Apie dėdės auką Gabrielei jos tėtis pasakojo nuo pat vaikystės. Apie R.Kalantos istoriją Gabrielė rašė rašinius mokykloje, dalyvaudama įvairiuose konkursuose, kad ir jos bendraamžiai daugiau žinotų apie šį istorijos laikotarpį. Gabrielės šeimos namuose iki šiol saugomi Romo atminimo daiktai. Taip pat ir jo užrašai, sąsiuviniai, iš kurių viename ir Romo ranka rašyta frazė - „Dėl mano mirties kalta tik santvarka".

Iš viso Kalantų šeimoje buvo keturi broliai: Evaldas, Arvydas, Antanas ir Romas. Tiesa, Evaldas ir Antanas buvo vaikai iš pirmosios Elenos Kalantienės santuokos su šaulių būrio vadu Kalėda. Adolfas Kalanta įsivaikino juos, suteikė savo pavardę ir visus keturis sūnus mylėjo vienodai.

G.Kalantaitės tėtis Antanas Kalanta iki pat mirties rūpinosi R.Kalantos atminimu, nors Romas ir Antanas buvo nuo skirtingų tėvų. Vyras daug prisidėjo prie Romo Kalantos kambario įrengimo Kauno XIX forte, paauksuoto medalio Romo Kalantos atminimui išleidimo. Tiesa, artimieji neslepia, kad ne visiems patiko Antano iniciatyvumas. Kartais tik jo dėka buvo rengiami Romo Kalantos minėjimai. Antroji A.Kalantos žmona, Gabrielės mama, „Vakaro žinioms" yra sakiusi, kad nors svarbesnių minėjimų proga Antanas buvo kviečiamas į valdžios institucijas, jo laidotuvėse valdžios atstovai nepasirodė.

Gal todėl, kad R.Kalantos susideginimas buvo iki tol nematyta protesto akcija, kuri nuvilnijo per visuomenę, sukeldama pilietinį pasipriešinimą. Sovietų KGB pastangos, paankstinat R.Kalantos laidotuves išvengti bet kokių žmonių susibūrimų, tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.

Tuomet prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18-19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!", „Laisvę hipiams!". Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!", „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!". Dalis šių įvykių dalyvių buvo suimti ir nuteisti, o R.Kalanta ilgai buvo bandomas vaizduoti psichikos ligoniu. Jo giminaičiai buvo nepageidaujami savo darbuose, ugdymo įstaigose. Visų iki vieno jų gyvenimuose liko išdeginti R.Kalantos protesto pėdsakai.

Romo broliui Antanui palikus šį pasaulį, Romo Kalantos atminimo saugojimas, regis, tapo jo dukros G.Kalantaitės misija. „Vakaro žinių" kalbinta jauna mergina sakė, kad ir šiemet nei ji, nei mama negavo jokio kvietimo į planuojamus renginius ar minėjimus R.Kalantos žūties dienai atminti.

- Tiesą sakant, mūsų ir anksčiau niekas nekviesdavo, nes visur dalyvaudavo tėtis. Jam mirus, turbūt galvojama, kad mūsų kviesti nėra prasmės. Kai buvo Romo 45-osios žūties metinės, mūsų niekas neinformavo, kur kokie renginiai vyks.

Nors studijuoju užsienyje, jeigu tik vyktų kokie renginiai, apie kuriuos žinotume, nė nedvejodama atvažiuočiau. Nenoriu, kad šeimos istorija būtų pamiršta. Žinoma, negalėčiau pasakyti, kad vykdavo daug renginių, ir būnant tėčiui gyvam. Turbūt tik tuomet, kai būdavo minimos „apvalios" datos.

Šiemet šią datą pažymėsiu įprastai - uždegdama žvakelę Romo atminimui ir pagerbdama tylos minute. Turiu mažą tradiciją - šią dieną žiūriu režisieriaus Raimondo Banionio filmą „Fontano vaikai", apie Romo gyvenimą ir žūtį. Tą filmą esu mačiusi jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, jame labai gražiai pasakojama visa istorija. Gera matyti ten savo tėtį, kuris pasakoja apie Romą. Toks bus mano kuklus, studentiškas šios dienos paminėjimas.

- Kai režisierius Donatas Ulvydas kūrė filmą „Emilija iš Laisvės alėjos", buvo skelbiama, kad jame taip pat bus vaizduojami įvykiai po R.Kalantos susideginimo, o pats protestas taps vienu iš filmo akcentų.

- Man labai gražu, kad iki šiol kūrėjai skiria dėmesio istorijai. Tačiau prisipažinsiu, kad man šis kūrinys nelabai patinka. Kai buvo kuriamas šis filmas rašiau D.Ulvydui, klausdama, gal jiems filmuojant pravers Romo užrašų knygelė su jo rašytais žodžiais. Labai nusivyliau, kad į šį mano pasiūlymą nebuvo sureaguota.

Matyt kūrėjams atrodė, kad viską, ko jiems reikia, galima gauti iš muziejaus. Bet juk yra likę gyvi artimi giminaičiai, kurie gali suteikti juostai autentiškumo. O pačiame filme sukurta scena, kurioje rodoma, kaip ateina žmogus, parodomas užrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka" ir žmogus susidegina. Net Romo vardas nepaminėtas. Mane tas labai nuvylė.

- Atrodo, kad Romo istorija nepatogi iki šiol, net į renginius ir jūsų tėčiui, regis, tekdavo kone įsiprašyti?

- Panašiai ir atrodo. Ir tas yra keista. Jeigu norime išsaugoti savo istoriją, kodėl tokių renginių metu kalba tik politikai, bet nekviečiami tie, kuriuos tai iš tiesų palietė? Aš nebuvau gimusi, kai Romas susidegino, bet užaugau su šia istorija. Man tas svarbu, ir kartais nesuprantu, kodėl kitiems tai neatrodo svarbu.

Tėtis tikrai labai daug darė ir daug pasiekė savo iniciatyva. Jis daug bendravo su Seimo nariais, įvairių miestų merais. Aš tiek pažinčių neturiu. Man reikės iš tėčio dar daug pasimokyti, nes likau vienintelė, kuri gali rūpintis Romo atminimu.

- Bet Romo atminimas svarbus ne tik jūsų šeimai, bet ir visai Lietuvai...

- Esu tuo įsitikinusi, todėl kiek galėsiu stengsiuosi, kad šis atminimas nebūtų pamirštas. Daugybė jaunų žmonių nežino didelės dalies mūsų istorijos. R.Kalantos susideginimas, manau, buvo pati pradžia, kuri leido gimti vilčiai iškovoti Nepriklausomybę. Tuomet prasidėjo ir Sąjūdžio kūrimas. Todėl, manau, negalima tokios dienos užmiršti - Pilietinio pasipriešinimo dieną mokyklose būtų galima dešimt minučių ar pusvalandį skirti šiai istorijai. Kad vaikai plėstų žinias apie šalies istorijai svarbius įvykius.

Mes kartais pamirštame, kad patys esame pokyčių galia. Manau, Pilietinio pasipriešinimo diena yra puiki proga kalbėti tokiomis temomis. Mums nebūtinai reikia laukti ryškių lyderių, kad prisimintume, jog turime teisę protestuoti ir reikšti savo nuomonę laisvoje šalyje.

- Vakar Seimas pritarė 2022-uosius paskelbti Romo Kalantos metais, kai bus minimos 50-osios jo žūties metinės. Kiek žinau, savo iniciatyva jau susisiekėte su Seimu ir taip pat tikitės prezidento Gitano Nausėdos dėmesio šiai datai?

- Aš dar vasario mėnesį susisiekiau su Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos nariu Valdu Rakučiu. Kol kas nėra žinoma, kokie renginiai bus ir kokia bus patvirtinta programa, bet labai norėčiau prisidėti prie organizavimo, kiek tik galėsiu.

Gerai atsimenu, kai vyko Romo žūties 40-mečio minėjimai Kaune ir Vilniuje. Tuomet buvau dar paauglė, bet iki šiol atsimenu tas emocijas. Kaune vyko gražus koncertas, mes viešėjome prezidentūroje, Seime. Jaučiau pagarbą ir didžiavausi savo šeima bei visos Lietuvos istorija. Norėčiau, kad ir kitais metais pavyktų kažkas panašaus. Manau, tokie renginiai labai svarbūs ne tik mūsų šeimai, bet ir visai Lietuvai.