Neoliberalų šūvis tiesiai sau į galvą

Minėtas siūlymas, jog valstybės tarnautojams nebūtų privaloma mokėti lietuvių kalbą, o institucijose lietuviškai būtų aptarnaujama tik gyventojui to paprašius, buvo bandomas „prastumti" tuomet, kai buvo derinamas Vyriausybės nutarimas dėl palengvintų įsidarbinimo sąlygų ukrainiečiams. Nes ukrainiečiams, norintiems įsidarbinti Lietuvoje, dvejus metus nebus taikomas reikalavimas mokėti lietuvių kalbą.

„Vakaro žinios" kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją su klausimais, gal ji, teikdama nutarimą, pasiūlė ir A.Antanaičio minėtus aspektus, kuriuos komisijos pirmininkas pavadino antivalstybine veikla. Ministerija patikino, kad tokių siūlymų neteikė ir susirašinėjimuose apie tai nedalyvavo. Kartu informavo, kad projektas buvo derinamas su keliomis ministerijomis: Ekonomikos ir inovacijų, Teisingumo, Vidaus reikalų, Kultūros ministerijomis. „Vakaro žinios" susisiekė su visomis minėtomis ministerijomis, tačiau visos neigė teikusios skandalingus siūlymus.

- Kaip vertinate tai, kad ministerijos neigia jūsų išsakytus faktus?" - „Vakaro žinios" paklausė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio.

- Tai buvo tikrai ne Kultūros ministerija. Su jais buvo derinta, bet tai tikrai ne jie. Aš juos netgi pagirčiau. Jiems buvo siūloma pristatyti šį klausimą, tačiau jie atsisakė. Manęs klausė, ar tai Teisingumo ministerija. Atsakau, kad tikrai ne.

Ministerijos jums gal ir gali atsakyti, kad nieko nesiūlė, nes nebuvo pasiekta pateikimo Vyriausybės posėdžiui stadija. Derinimas vyko ministerijose ir tarp ministerijų. Mes taip pat neformaliai gavome prašymą įvertinti su pasakymu, kad rytoj norima teikti Vyriausybei, todėl neformaliai tai ir sustabdėme. Pasakiau, kad manau, jog toks pasiūlymas yra antivalstybinis, tad jis buvo sustabdytas neįgavęs oficialios eigos. Tad svarstė keletas ministerijų, bet inicijavo tikrai ne Kultūros, ir ne Teisingumo ministerijos. Jos nėra nusidėjusios.

- Gal nusidėjusi Vidaus reikalų ministerija?

- Neturiu viso susirašinėjimo iš visų ministerijų. Pavyzdžiui, neturiu susirašinėjimo, kuriame dalyvavo Vidaus reikalų ministerija. Gal ir nusidėjusi, nežinau. Susirašinėjimas vyko tarp ministerijų valdininkų. Todėl tiksliai žinau, kad siūlė tokius dalykus. To fakto paneigti negalima.

- Tai siūlė Ekonomikos ir inovacijų ministerija?

- Tai pasakėte Jūs.

- Tai reiškia, kad tą susirašinėjimą jums kažkas nutekino?

- Manęs tiesiog paklausė nuomonės. Man parodė susirašinėjimą, kuriame siūloma keisti Valstybinės kalbos įstatymą, motyvuojant dabartine padėtimi ir tuo, kad dabartinis įstatymas yra pasenęs.

Siūlymą matė daug žmonių, bet dauguma tylėjo. Tokia valdininkų pilietinė pozicija kelia didžiulį nerimą. Aš tame susirašinėjime nedalyvavau. Kultūros ministerija tiesiog paklausė mano nuomonės. Ji pasielgė teisingai.

- Visgi toks siekis buvo...

- Taip, ir tai yra labai pavojinga. Jeigu jau sklando tokios idėjos, tai tik laiko klausimas, kada jos taps oficialios. Vėliau Vyriausybei svarstant ir priimant išties gerą ir reikalingą nutarimą, premjerė prasitarė, kad buvo ir kitokių siūlymų. Manau, ji taip patvirtino, kad buvo informuota apie siūlymus, kuriuos sustabdėme.

Jeigu toks sprendimas būtų priimtas, tai būtų buvęs labai blogas precedentas. Mūsų teismai mėgsta precedentus. Jeigu kartą kažkas įteisino, pavyzdžiui, netaisyklingą pavardę ar netaisyklingą vardą, tai kiti ir remiasi tuo precedentu.

- Kam reikalingas toks siekis?

- Demokratinėje visuomenėje yra įvairių tendencijų. Nemanau, kad kas nors nori panaikinti valstybinės kalbos statusą, tačiau nori jį sumenkinti per kalbų ir iškreiptą žmogaus teisių laisvių suvokimą. Lietuvių kalba savo valstybinio statuso nebūtų praradusi, net jeigu ir būtų priimtas minėtas siūlymas. Bet ji būtų paspirta į užribį. Norėdamas būti aptarnautas valstybinėje institucijoje lietuvių kalba, turėtum prašyti.

Statusui kelia pavojų nuolatiniai bandymai regionuose įvesti dvikalbystę arba trikalbystę. Bet juk piliečius vienija valstybinė kalba. Tokie bandymai yra siekis grįžti į laiką, kai valstybinės kalbos nereikėjo. O kada jos nereikėjo? Kai nebuvo valstybės.

Juk valstybinė kalba labai brangiai kainuoja. Ją reikia sriegti į informacines technologijas, turime turėti visas viešąsias paslaugas, skaitmeninius išteklius lietuvių kalba, mokyti kalbos mokykloje. Tai yra labai brangu. Pigiau būtų vartoti kitą kalbą.

Bet buvo laikas, kai nesupratome, kad ir kariuomenei reikalingos investicijos. Dabar suprantame. Taip pat yra ir su kalba.

Todėl siekiama „išplauti" lietuvių kalbą jos nepanaikinant. Tai rodo, kad žmonės nesupranta, kam yra reikalinga valstybinė kalba. Pavyzdžiui, į valdžią ateina partijos, kurios savo programoje įrašo punktą, kad panaikins Kalbos inspekciją (tokį rinkiminį pažadą savo programoje buvo nurodžiusi Laisvės partija - aut. past.). Kodėl reikia naikinti? Nepaaiškino. Ir kodėl dabar, kai yra valdžioje, nenaikina? Pakeitė nuomonę? Susivokė? Ar leidžia sau nevykdyti rinkiminių pažadų?

- Po to, kai buvo priimtas minėtas Vyriausybės nutarimas, kai kurių prekybos centrų kasose jau prašoma kalbėti tik ukrainietiškai arba rusiškai. Atsiranda tuo besipiktinančių. Kaip vertinate tokias tendencijas?

- Šiuo klausimu esu liberalus. Žinoma, mes turime ginti konstitucines nuostatas ir pagal jas nusibrėžti raudonas linijas, kurių niekada negalime peržengti. O čia yra konkretus atvejis - vyksta karas. Nuo karo bėga karo pabėgėliai, kurie nori dirbti. Todėl nematau nieko baisaus, jeigu viena iš kelių kasų aptarnauja rusiškai arba ukrainietiškai. Juo labiau kad didelė dalis visuomenės dar moka rusų kalbą. Manau, tai yra puiku, kad atvykę žmonės nenori už dyką valgyti Lietuvos duonos, o nori užsidirbti.

- Rusiška frazė, siunčianti rusų karo laivą, buvo cituojama televizijoje, politikų ir valdžios institucijų, tą daryti ragino ir Kalbos inspekcija. Kaip jūs vertinate tokias tendencijas?

- Visuomenei buvo paleista melagiena, jog šiai frazei pritarė Kalbos komisija. Tai yra netiesa. Ši frazė, pasakyta konkrečioje situacijoje, yra įsimintina, bet tik tame konkrečiame kontekste. O kai ant sofos sėdintis ir alų geriantis pilietis kartoja pastarąją frazę kur reikia ir kur nereikia, manau, kad tai yra nepagarbu. Tą frazę pasakė žmogus, pasiruošęs mirti už savo tėvynę, o mes dabar ją valkiojame visur ir visada.

- Seime uždrausti „Z" ir „V" kaip karo simboliai. Kaip vertinate tai, kad juos draudžiame, bet į asmens dokumentus leidžiame rašyti „Q", „W" ir „X" raides?

- Manau, tai yra skirtingi dalykai. „Z" ir „V" šiandien tapo fašistiniais simboliais, tad negalime jų leisti. Bet tai yra ne raidės, o ženklai. Raidės niekuo dėtos. Juk neuždrausime vardų Zigmas ar Viktorija.

O dėl raidžių „Q", „W" ir „X" asmenvardžiuose, esame išsakę savo nepritariančią tam nuomonę. Seimas priėmė kitokį sprendimą, nors Konstitucinis Teismas įpareigojo Seimą atsižvelgti į Komisijos nuomonę. Dabar Seimo reikalas aiškintis su Konstituciniu Teismu, ar tai yra teisėta. O mes turime laikytis įstatymo, kad ir koks jis buvo priimtas.

Žinoma, norėtųsi, kad įstatymai būtų kokybiški. Bet gyvendamas teisinėje valstybėje aš laikysiuosi ir blogų įstatymų, kaip ir klausysiu kvailų šnekų, nes demokratija negali užčiaupti gerklių.

- Jau esame pratinami ne tik prie naujų raidžių, bet ir žodžių. Štai Vilniaus universitetas nustebino visuomenę, pasiūlęs Lyčiai jautrios kalbos gaires, kuriose pasiūlė žodį „žmogus" pakeisti modernesniu variantu „žmoga".

- Manau, tai tapo viena didžiausių Vilniaus universiteto gėdų. Iš pradžių tai pasirodė kaip lyg ir oficialus dokumentas ir universitetas nepuolė to neigti. Kilus skandalui, buvo pasakyta, kad universitetas autonominis, kad dokumentas tik juodraštis, bet kažkokį oficialų statusą visgi turėjo.

Taip neaiškiai atsirado dokumentas, perimantis pačias blogiausias kalbos administravimo tradicijas, uždraudžiantis visuomenei kalbėti, kaip ji nori. Tai yra totalitarinės visuomenės tradicijos, draudžiančios visuomenės priimtas lietuvių kalbos normas ir diktatoriškai nurodant, kaip ta visuomenė turi kalbėti. „Žmoga" yra išsigimimo viršūnė. Nesuprasi, kodėl „žmogus" įžeidžia moteris, o kodėl vyrų nežeidžia frazė „žmogiška būtybė"?

Taip galima prieiti iki didelių nesąmonių. Tai, ko gero, buvo paskutinis kalbos neoliberalų šūvis sau į galvą, net ne į koją. Jie pasirodė daug didesni gestapininkai už pačius „griežčiausius", jų žodžiais tariant, kalbininkus. Manau, nuo šiol jiems bus sunku dalyvauti visuomeninėje diskusijoje apie kalbą, nes jie sukūrė draudimo etaloną ir patį ryškiausią dokumentą, susijusį su kalba Lietuvos istorijoje. Gal todėl kai kurie šio stalinietiško dokumento autoriai jau ėmė kratytis jo autorystės.