Jeigu važiuoji per Varėnos rajone esantį Paručių kaimą su čia niekados nebuvusiu atvykėliu ir jis pamato iš medžio bei akmenų suręstus statinius, tai būtinai paklaus - o kas gi čia? Daugelis nustemba, kad tai - šioje vietoje gimusio ir užaugusio Romo Gimbučio gyvenamasis namas.

Tėvų ir senelių paveldėtoje žemėje pastatytas šeimininkų būstas labiau primena tvirtovę, nei tradiciškai šiose vietose vyraujančią kaimišką dzūkų pirkią. Du pastatus, kurių bendras plotas sudaro apie 1200 kv.m, Romas susiplanavo iš gimtinės laukuose rastų akmenų bei savo miške augančios medienos ir pasistatė pats. Bet - apie viską nuo pradžių.

Romas - „cikrinis" dzūkas. Taip apibūdinami tie, kurie čia gimė, augo, o pabaigę mokslus arba ir darbus svetur, grįžo į savo gimtinę. Baigęs Sarapiniškių aštuonmetę mokyklą, R.Gimbutis pasirinko mokslus vienoje Kauno profesinėje mokykloje, kur sovietmečiu eksperimento tvarka buvo sustiprintas sportinis-karinis parengimas.

Vėliau fiziškai iš prigimties stiprus vyras baigė Kūno kultūros institutą, kur studijuodamas ne kartą tapo Lietuvos sąjunginės „Darbo rezervų" sporto draugijos baidarių irklavimo čempionu ir TSRS sporto meistru.

Prasidėjus Atgimimui, karinio parengimo vadovu dirbęs Romas kreipėsi į Kauno sąjūdžio vadus: „Ruošiau karius Sovietų Sąjungai, dabar noriu mokinti savo Tėvynės - Lietuvos - gynėjus."

Tarpininkaujant tarptautinės klasės sporto meistrui P.Grigoniui, su kuriuo kartu treniravosi Lietuvos rinktinėje, R.Gimbutis tapo VRM vidaus tarnybos 1-ojo pulko kovinio-fizinio parengimo skyriaus viršininko pavaduotoju.

Kiek pažįstu Romą, galiu tvirtinti: šis žmogus visus darbus dirba arba gerai, arba visai jų nesiima. Tad jo paruošti Lietuvos specialiųjų tarnybų kariai tapdavo savo srities profesionalais, ne kartą pasižymėdavo ekstremaliose situacijose.

Vedęs žmoną Elvyrą, su kuria susilaukė sūnaus Rolando ir dukros Eglės, kurį laiką gyveno Vilniuje. Kai vėliau persikėlė gyventi į Kauną, jo širdis visą laiką buvo gimtinėje. Seneliams susigrąžinus žemę, čia praleisdavo savaitgalius ir atostogas. Sūnus Rolandas, pats aukščiausias pasaulyje profesionalus plaukikas (ūgis 209 cm), trijų olimpiadų dalyvis, persikėlė gyventi į JAV. Dukra Eglė baigė mokslus Jungtinėje Karalystėje, ištekėjo ir su šeima ten gyvena.

Kai žmona Elvyra baigė darbą Kauno „Santaros" gimnazijoje, kur dirbo ekonomikos mokytoja, Romas su sutuoktine galutinai apsisprendė grįžti į tėviškę. „Atrodo, kad „dūšioje" niekad ir nebuvau išvykęs iš gimtojo Paručių kaimo", - dabar pasakoja Romas.

Taip keliolika metų čia pamažu kūrė savo namus su visu sporto kompleksu, kur, pailginęs kūdrą, įsirengė net nedidelį irklavimo kanalą. Tarp medžių ištemptos virvės, vertikaliai besisukančios kopėčios, virš vandens ištempti lynai ir netgi kosmonautų rengimo ratas - karuselė sudarė puikų kliūčių ruožą, kuriame prieš keliones į kalnus ruošdavosi geriausi Lietuvos alpinistai. Dažną savaitgalį Gimbučių „sporto komplekse" jų šeimos draugai ėmė rengti savo giminių olimpiadas, kur dėl medalių varžėsi tėvai, vaikai, anūkai ir seneliai. Po tokių varžybų vakare tradiciškai laukia Romo iškūrenta, taip pat savom rankom statyta, pirtis ir nakvynė svečiams suręstame name.

Kai daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių matau puikiai su brangiais treniruokliais įrengtus sporto aikštynus, dažnai tenka stebėtis, kad jie stovi nenaudojami. Gal tiesiog kažkas nemokėjo į juos įdėti šeimininkiškos „dūšios".

Romo namuose viskas padaryta originaliai ir su meile. Nors tėviškės sodybos seniai nebelikę, visi senelių, tėvų ar kaimynų buityje naudoti rakandai rado savo vietą Gimbučių name įkurtame muziejuje, kurį draugai spėjo pakrikštyti Paručių Rumšiškėmis. Šalia nuo sienų žvelgiančių senelių, tėvų portretinių nuotraukų kabo seniai, dar caro laikų, Nepriklausomos tarpukario Lietuvos, sovietiniai, turėję grafą „slaptai", žemėlapiai, kuriuose galima rasti ir Paručių kaimą.

„Bet kuris žmogaus buityje buvęs daiktas yra jo gyvenimo dalis, - sako Romas. - Kartais ir seniai nenaudojamo ir nereikalingo daikto mano žemiečiai nelinkę lengvai atsisakyti. Jaučiuosi laimingas surinkęs ekspoziciją apie savo kaimą ir jo istoriją."

Na, o savo dabartinės šeimos istoriją R.Gimbutis pradeda nuo savo žmonos, vaikų nuotraukų ir, aišku, nuo sportinių trofėjų ekspozicijos, kurioje be savo irklavimo varžybose iškovotų apdovanojimų, puikuojasi sūnaus Rolando pasaulio jaunimo žaidynėse iškovoti aukso medaliai.

Muziejaus antrame aukšte patenki į 7-8 dešimtmečio sovietinį kambarį su visais tam laikmečiui priklausančiais atributais. Pasirodo, kad tai „vienas prie vieno" atkartota Elvyros tėvų buto Vilniuje svetainės kopija, kur užaugo abu Gimbučių vaikai - Rolandas ir Eglė. Grįžę atostogų jie čia mėgsta pasėdėti.

Nesiimu spręsti, kas nulėmė, kad, kai visi lietuviai stengiasi emigruoti į Vakarus, Gimbučių dukra Eglė su visa šeima planuoja grįžti į Lietuvą, į Paručių kaimą, kur gyvena tėvai. O kai Romo paklausiau, ką ateityje galvoja veikti puikiai su žmona JAV įsikūręs Rolandas, šis atsakė: „Niekada nesakyk niekada. Yra dalykų, kurių žmogaus protas paaiškinti negali. Bet kokiu atveju ir jų šeimai Paručiuose vietos visada atsiras."