Nelegalių migrantų krizė, kurią ir vėl patys prisišaukėme

Ar reikėjo mums tampyti snaudžiantį pavojingą „žvėrį"? Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir LR Seimo narys, profesorius Povilas Gylys, buvęs LR Seimo narys, psichologijos profesorius Gediminas Navaitis ir profesorius Gediminas Merkys.

G.Jakavonis: Kas, jūsų manymu, dabar vyksta Lietuvoje, kai vis augant į mūsų šalį plūstančių nelegalų skaičiui, esant ekstremaliai situacijai, matome, kad visų lygių valdžia susiduria su problemomis, kurias spręsti nėra pajėgi. Problemų turi pasienio, policijos pareigūnai, medikai, vietiniai gyventojai, o joms išspręsti reikės lėšų ir piniginių išteklių, kurių mūsų valstybė neturi.

P.Gylys: Išsirinkome valdžią, kuri nepajėgi priimti adekvačius sprendimus. Toje valdžioje apstu politinio pasipūtimo ir kartu infantilizmo, bet labai trūksta gabių, tinkamai išsilavinusių ir deramą valstybės valdymo patyrimą turinčių žmonių. Šios valdžios veiksmuose kaip niekada daug piaro, viešųjų ryšių, tačiau labai mažai realios politikos, t.y. tikslingo, subalansuoto viešųjų reikalų valdymo. Tai matyti visose srityse. Pirmiausia - kovoje su virusu bei reaguojant į ekonominę krizę. Negebėjimas priimti tinkamus sprendimus yra demonstruojamas ir reaguojant į nelegalių migrantų krizę. Plūstelėjus nelegaliems migrantams, daug plepama, mikčiojama, trypčiojama vietoje akivaizdžiai vėluojant priimti sprendimus. Prarandant laiką patiriami didesni nuostoliai, nei būtų operatyviai sprendžiant problemas. Nors metų metais girdime propagandines kalbas apie hibridinį karą su Rytais, apie būtybę jam ruoštis, paaiškėjo, kad ne tik „trijų mergelių" koalicija, bet ir „Landsbergiškių dvaras" nėra pasiruošęs visų galimų nacionalinio masto grėsmių rinkiniui atremti.

Pajuokausiu - dar prieš metus laukėme ruso, bet atėjo virusas. Dabar paskelbėme politinį karą Baltarusijai, bet vietoj karinio atėjo ekonominis atsakas, o dabar - ir nelegalūs migrantai. Ir tik dabar paaiškėjo, kad siena su Baltarusija yra kiaura...

Klausimas visam mūsų „dvarui", gelminei valstybei: kodėl nebuvo pasiruošta hibridinėms grėsmėms, kur išgaravo solidūs nacionaliniam saugumui stiprinti skirti pinigai? Kodėl iki šiol apie tai tylėjo „Landsbergiškių dvaro" analitikai ir žurnalistai? Labiausiai sukvailinta ES Tauta buvo nepajėgi išsirinkti bent kiek kvalifikuotesnę ir padoresnę valdžią. Balsavo bet kaip ir už bet ką. Tas „bet kas" dabar elgiasi bet kaip. Laikas pripažinti, kad gyvename politinės krizės sąlygomis, kai politinis ir kitas „elitas" yra nepajėgus spręsti realias problemas. Tiesa, jis pajėgus problemas kurti. Priklausau tiems, kurie mano, kad baltarusiška drama yra mūsų „dvaro" tvarinys - elgėmės isteriškai ir paranojiškai. Arba sąmoningai provokavome...

G.Navaitis: Kiekviena krizė leidžia iš naujo pažvelgti į mūsų valstybę, geriau suprasti pačius save ir gal net tiems, kurie nori mokytis, prideda proto. Todėl aš manyčiau, kad pats laikas, gal jau ir vėluojant, bet pradėti mokytis. O pradėti galėtume nuo aiškaus pabėgėlių krizės įvardijimo, turėtume, kaip mus nuolat ragina valdžios žmonės, nekreipti dėmesio į gandus ar rytietišką propagandą, o pasikliauti oficialiais šaltiniais ir aukščiausių valstybės pareigūnų teikiama informacija.

Pažvelgus į minėtas problemas, išskirčiau kelis nuostabą keliančius faktus.

Pirmasis faktas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) uždaviniuose aiškiai parašyta, kad ši tarnyba privalo „užtikrinti valstybės sienos neliečiamumą ir įgyvendinti valstybės sienos apsaugos politiką". Šiandien sužinojome, kad mūsų valstybės, visos ES išorinę sieną saugojo baltarusiai. Jiems nustojus rūpintis Lietuvos sienos apsauga, per ją keliauja visi, kas tik nori, o VSAT dirba tarsi koks turizmo centras - rūpinasi keliautojų apgyvendinimu, maitinimu, sveikatos patikrinimu. Visa tai, be abejo, gražu, tik nesuprantama, ką tai turi bendro su „valstybės sienos neliečiamumo užtikrinimu". Dar būtų galima paklausti, ar už malonų migrantų priėmimą ir aptarnavimą mokėti virš 76 mln. eurų (tiek pinigų skirta VSAT) iš visų mūsų pinigų nėra per daug?

Antrasis faktas. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras G.Landsbergis nedviprasmiškai teigia, kad šiuo metu prieš Lietuvą vykdoma hibridinio karo operacija, kurioje migracija naudojama kaip ginklas. Jam pritaria vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė.

Aukščiausi valstybės pareigūnai skelbia: „Karas". Ką karo metu turi daryti kariuomenė, yra gerai žinoma. Jos misija: „Saugoti ir ginti Lietuvos valstybę, jos interesus." O ką ji daro? Tą patį, ką ir 1940 metais! Tai yra - nieko. Visgi po kelių savaičių ji tarsi atsibudo. Sužinojome, kad beveik šimtas karių patraukė prie sienos. Vienas karys 6 km. Priešas turėtų išsigąsti. Kiti kol kas snaudžia. Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) nuolat žaidė, norėčiau pasakyti, kad treniravosi, bet dabar aiškėja, kad žaidė karą. Nors KASP privalėjo „parengti karius, gebančius veikti autonomiškai mažo vieneto (pėstininkų skyriaus) sudėtyje", išmokyti „vykdyti gynybą išskirtinai pagal teritorinį principą", tačiau nematome nei autonomiškai veikiančių, nei teritoriją ginančių.

O Šaulių sąjunga, gal bent šauliai išgirdo „karas"? Irgi ne. Jie rengia vasaros stovyklas bei kitas šventes.

Labai norėčiau, kad perskaitę tai, kas čia parašyta, kariai ir karininkai įsižeistų ir prisimintų savo pareigą. Deja, labiau panašu, kad jie elgsis taip pat, kaip Lietuvos kariuomenė elgėsi 1940 metais - lauks kažkieno nurodymų, o paskui ilgai aiškinsis, jog kažkas kažko kažkodėl nepadarė. Jie taip pat galėtų paklausti garbių ministrų: ar tikrai karas? O jei karas, tai ką turi veikti kariuomenė? Kokias, pavyzdžiui, psichologines operacijas ji turi vykdyti?

Trečias faktas. Mums pranešė, kad prieš Lietuvą kariaujama. Kaip sureagavo Tautos atstovai? Aistringai pasiginčiję dėl gėjų santuokų ir suplėšytų seimūno kelnių, jie išsivaikščiojo pailsėti. Bet pasidžiaukime, nes po kelių savaičių atsikvošėjo ir sugebėjo susirinkti į neeilinį posėdį. Apibendrinkime, ką sužinojome. Jei kils ne hibridinis karas, viena pati Lietuva pajėgs dalyvauti mėnesį kitą. O kalbant apie pabėgėlių krizę, faktas, kad bus smarkiai pavėluota, nekelia jokių abejonių.

Nei civilinės, nei karinės valdžios atveju skubėti nereikia. Todėl nemanau, kad verta aiškinti, ar sumani buvo mūsų politika, tačiau verta skubiai atsakyti, ką turime nedelsiant daryti prasidėjus hibridinio karo prieš Lietuvą operacijoms.

G.Jakavonis: Kodėl šiuo metu su iš Baltarusijos plūstančiais migrantais didžiausių bėdų turi ne bet kuri kita ES valstybė, net ne mūsų kaimynai lenkai ar latviai, o mes, lietuviai? Bandau prisiminti, kaip visą laiką kritikavome Baltarusijos valdžią dėl Astravo AE, vėliau vieninteliai rengėme demokratijos palaikymo maršus erzindami A.Lukašenką, ko nedarė jokia kita šalis. Opozicijos vadinamą lyderę S.Cichanouskają, kuri atvirai reiškia simpatijas V.Putinui ir Kremliaus valdžiai, priglaudėme Lietuvoje. Aiškiai matome, kad savo veiksmais prieš Baltarusiją stumiame šią šalį į Rusijos glėbį. Galvoju, ar Batkai, ar mūsų politiniam elitui reikėtų apsilankyti pas psichoneurologus?

P.Gylys: Kai yra formuojama nacionalinė valstybės valdymo - vidaus ir užsienio politikos - strategija, būtina vadovautis savo šalies nacionaliniais interesais. Deja, taip nėra. Pagrindinis Lietuvos nacionalinis interesas - išlaikyti mūsų valstybės gyvybingumą dvasine, politine, ekonomine, demografine ir ekologine prasmėmis. Tačiau mūsų šalį valdo kompradorai, t.y. žmonės, kurie nuolat dairosi po pasaulį ir ieško, kam galėtų patarnauti. Tai žmonės, kurių mąstymo horizontas yra siauras ir jie vadovaujasi privačios-asmeninės ar partinės naudos motyvais. Tokiems žmonėms valdant šalį apima politinio puvimo, korupcijos reiškiniai. Visa kita tėra išvestiniai dalykai. Tarkim, kova už demokratiją Baltarusijoje. Ta kova fantasmagoriška - Tatos vadovaujamas autoritarinis „dvaras" moko Batką demokratijos...

Šalis moko demokratijos kitus, nors joje siaučia politinės ir kitokios mažumos, klupdančios daugumą jos piliečių. Esame ta šalis, kurioje susiduriama su realiu pavojumi būti nuteistam (pats tai savo kailiu patyriau), jei sieki teisingumo. Pasiekėme tokį „demokratijos" lygį, kad išgalvotais pretekstais nuverčiamas Tautos išrinktas ir rimtų nusižengimų nepadaręs Respublikos prezidentas. Bet vis tiek bandome „eksportuoti" demokratiją į kaimyninę Baltarusiją. Tokiu atveju tenka priminti: norint eksportuoti produktą, vadinamą „demokratija", į kitas šalis, būtina sutvarkyti to produkto gamybą namuose.

Antra, prieš pradedant karą - politinį, ekonominį, propagandinį ir t.t. - reikia įvertinti savo realias galias, turimus išteklius, taip pat grėsmes ir galimybes tas grėsmes atremti, neutralizuoti. Prieš pradedant karą būtina suvokti pralaimėjimo riziką. Jei rizika didelė, šalis karo vengia. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad pralaimėjimo rizika yra labai didelė. Juolab kad taip vadinami sąjungininkai nenori svariai prisidėti prie minėtos rizikos sumažinimo.

Lietuva neapgalvotai prisiėmė didžiausią kovos su Baltarusijos valdžia naštą. Vadinasi, ji patirs didžiausius tos kovos sukeltus nuostolius. Jie bus skaičiuojami šimtais milijonų eurų. Ir tuos nuostolius didesniu ar mažesniu mastu patirsime kiekvienas iš mūsų.

Reikėtų atskirai įvertinti konkrečius, dažnai su sveika nuovoka ir tarptautine teise nesusijusius sprendimus. Pavyzdžiui, kam Lietuvoje atėjo į galvą S.Cichanouskają paskelbti Baltarusijos prezidente? Prezidente ji gali tapti tik vienu būdu - būti išrinkta Baltarusijos rinkėjų. Lietuvos valdžia paskirti ją šalies vadove negali ir neturi teisės. Tiesa, ji gali būti vadinama tos šalies opozicijos lydere. Tokiu atveju minėtų problemų nekiltų.

G.Merkys: Kuomet liepsnoja kaimas, privalu sutelktai gesinti. Dar nuodėguliams rūkstant, protingesni kelia klausimą, koks idiotas atnešė statines su benzinu? Kas kaltas? Dabartiniai valdantieji „raganauja" gerą pusmetį. Dar po pusmečio dėl pabėgėlių velniavos visuomenė kaltins juos ir tik juos. Turėtų protelio, nedelsiant sudarytų specialią Seimo komisiją, pasitelktų valstybės kontrolę, žvalgybą. Susirinktų visus įmanomus dokumentus, posėdžių protokolus, perdavimo aktus. Apklaustų ministrus, pareigūnus, seimūnus iš Nacionalinio saugumo ir gynybos, Biudžeto ir finansų komitetų ir pan. Dalis jau pensijoje. O tie, kurie negavo savo dalies, manytina, krizės akivaizdoje atsivertų, kažką įdomaus papasakotų.

Klausimai paprasti kaip trys centai. Ar anuometiniai tarnybų vadukai prašė, reikalavo aukštosios valdžios, kad ši skirtų adekvačius asignavimus ES išorinei sienai? Ar centrinė valdžia skyrė? Ar laiku tai padarė, ar skyrė tiek, kiek reikia? O gal skyrė per daug? Kas ir už kiek buvo įrengta, pastatyta arba nepastatyta, kas laimėjo konkursus, kas rangovai? Kodėl siena kiaura? Kodėl ją 30 metų saugojo tik pats Batka? Kas iš to gaudavo naudą? Cigarečių kontrabandininkai?

Šalies žiniasklaidos užsakytais reportažais dešimtmečiais savo piliečiams „plovė" smegenis, kad valstybės siena įrenginėjama pagal paskutinį technikos žodį. Sparčiai ir sėkmingai įsisavinamos ES lėšos. Gamtos mylėtojai internetiniuose portaluose reguliariai grožėdavosi vaizdeliais, nufilmuotais naktine kamera. Tai lūšis per tvorą keberiojasi, tai briedis kliūtį peršoka, tai šernienė su šerniukais užartą ruožą perbėga. Net vilkų rują rodė... Sąmoningai buvo sudaryta melaginga iliuzija, esą siena po moderniausiu užraktu, net uodas nepraskris... Kodėl meluota? Kas gavo naudos iš valstybei pražūtingos dezinformacijos?

Jei siena nebūtų kiaura, panašu, Baltarusija net nebūtų pradėjusi migrantų sporto ar bent jau užmojai būtų mažesni. Normalioje valstybėje prasidėtų vidinis tyrimas, savianalizė, bylos, regreso ieškiniai. Deja, tiesos nebus ieškoma, joks apsivalymas nevyks, nes Lietuva nebėra pilnavertė nacionalinė valstybė. Šalyje nėra funkcionalaus elito, įvykusi vidinė okupacija, jau kurį laiką vyksta valstybės apmirimo procesas.

G.Jakavonis: Lietuvos valdžia, vykdydama vasališkų Vakarų politiką (įtariu, kad ne už ačiū), stumia savo šalį ir Tautą į katastrofą. Valdžioje neturime specialistų, kurie kritinėse situacijose galėtų efektyviai ir profesionaliai priiminėti sprendimus. Jų vietas seniai užėmę politiniai prisitaikėliai, kurie laukia užsieniečių pinigų ir komandų, ką daryti. Tai ką mums, lietuviams, dabar daryti?

G.Merkys: Dar taip nebuvo: komedija, tragedija ir farsas vyksta vienu metu. Tarkime, S.Skvernelis 2011 m. tapo policijos generaliniu komisaru, vėliau buvo vidaus reikalų ministras, premjeras... Valstybės sienos reikalai 10 (!) metų buvo jo atsakomybės sritis. Dabar jis moko A.Bilotaitę ir visą valdžią, ką daryti, jaunesniajai skautei netyčia viešai prasitarus, kad normaliau sutvarkyta tik 38 proc. sienos.

Policijos generaliniu komisaru tapo buvęs pasienio policijos vadas R.Požėla. Prie jo iš pasienyje saugomo spec. objekto - sandėlio - visą savaitę banditai vogė kontrabandinį konfiskatą ir automobiliais išsivežė. Viskas nufilmuota. Banditai nerasti. Tik Požėla paaukštintas. Valstybės apmirimas turi daug veidų.

Nesutinku, kai aiškina, kad ydingą užsienio politiką vykdė Lietuva ir Anūkas. Pats Anūkas ir Lietuvos „suanūkinimas" - didelė nelaimė, bet apie tai kitą kartą. Grįžkime prie esmės. Esą reikėjo su Batka draugauti, tai ir uostas būtų klestėjęs, ir migrantų nebūtų. Įdomūs mes - lietuviai - žmonės, kai galingieji mus istoriškai ir politiškai „padaro" iškreiptu būdu, tai mes raudodami „realpolitic keikiame. O dabar patys jos šaukiamės. Būtent politika ir geopolitika yra labiausiai ydinga ir pavojinga.

Teoriškai Batkos atžvilgiu buvo galima pasirinkti rafinuotą, makiavelišką taktiką - ir vertybių neišduoti, ir tiltų nesudeginti. Buvo galima užsiimti tinkama tarpininko-taikdario misija. Naratyvas toks: „Aliaksandrai, daryk kažką, tarkis su savo žmonėm, ieškok pamainos. Nebus Europoje taip, kad prezidentas nesikeičia 35-40 metų. Paleisk, suteik malonę Babarykai, dabar pasaulyje visi iš tavęs juokiasi, kad kandidatavimas kainuoja 14 metų kalėjimo." Cichanouskajai reikėjo sakyti - vaikeli, mes čia kaimelis, važiuok tu į Lenkiją, jų tarnybos stipresnės. O Briuselio koridoriuose reikėjo spausti - atjunkite Batką nuo SWIFT. Bet ar galėjo G.Nausėda tokią daugiasluoksnę užsienio politiką vykdyti su Anūku, A.Kubiliumi, su klounu Ž.Pavilioniu? Juk nebeturime nei normalaus elito, nei gyvybingos valstybės.

P.Gylys: Ką mums daryti? Pirmiausia nekartoti praeities klaidų - nerinkti į valdžią negabių, politiškai infantiliškų žmonių, viešųjų reikalų nesuprantančių, bendrajam nacionaliniam gėriui nelinkusių aukotis kompradorų. Jeigu į valdžią ateitų tikri, o ne apsimetę patriotai, jei tarp jų būtų pakankamas kiekis žmonių, mokančių valdyti viešuosius reikalus, jie nedarytų tokių kliurkų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.

Pastarojoje reikėtų užimti tvirtesnę, panašią į vengrų bei lenkų poziciją Europos Sąjungoje. Europos Sąjunga nėra federacija ir Briuselis - ne Vašingtonas. Vašingtonas, kaip valstijų federacijos sostinė, turi didelių politinių, teisinių ir biudžetinių galių. O Briuselis yra visai kas kita - jis, teisine kalba kalbant, yra gana palaidos valstybių sąjungos būstinė, kuri neturi teisės nacionalinėms valstybėms primesti savo valią. Turime priešintis Briuselio ir kitų Europos galios centrų bandymams mus paversti eiliniu, lengvai paaukojamu geopolitiniu pėstininku. Jei to nedarysime, nesipriešinsime bandymams mus paversti geopolitinių lošimų auka, tai taps didele grėsme mūsų nacionaliniam saugumui.

Esu įsitikinęs demokratas, žinau, kas tai yra, ir žinau, kad jos Lietuvoje yra tik kvapas. Norėčiau, kad ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje nugalėtų demokratija, tačiau pirmiausia ta kova turi būti ne isteriška bei paranojiška, bet sangviniška. Ji neturi kelti grėsmės Lietuvos valstybingumui. Ir šioje situacijoje svarbiausi resursai - protas, išsilavinimas, patirtis ir sąžinė. Tačiau „dvare" yra akivaizdus šių išteklių stygius...